pexels.com nuotrauka
Dr. Nijolė Liobikienė
Kartais tėvų auditorijoje paklausus, ar vaiką reikia girti, įsiplieskia ginčai – vieni teigia, kad vaiko girti nereikia, nes jis išpuiksta ir tada negalima susikalbėti, kiti teigia, kad reikia girti kuo dažniau, nes tai paskatina gerą vaiko elgesį. Kaip dažnai atsitinka, tiesa – kažkur per vidurį.
Teisingas santykis su savimi ir kitais
Gal kokių septynerių metų berniukas pareiškia, kad jis pats geriausias klasėje, geresnių už jį nėra. To paties amžiaus mergaitė išdidžiai pareiškia, kad ji gražiausia mokykloje. Pasirodo, kad jų tėveliai visada jiems taip sako. Tai pavyzdys, kaip girti vaiko nerekomenduojame. Kas atsitiks, kai vaikas susidurs su realybe, kai jam nesiseks būti geriausiam, gražiausiai?
Vaiką išmintingai ir objektyviai reikia pagirti už gerą elgesį, už darbą, gerai atliktą pareigą, už įdėtas pastangas, kartu aiškiai pasakant, kaip geriau jam tai pavyktų atlikti ir kaip jis galėtų. Pavyzdžiui: vaikai nori nudžiuginti tėvus, paruošdami jiems valgyti, bet nepavyksta. Tėvai pripažįsta ir pagiria jų norą padėti, pataria, ką kitą kartą gali pagaminti. Vaikas stropiai mokėsi, dėjo daug pastangų, tačiau gavo tik vidutinį įvertinimą. Tėvai pagiria ir įvertina vaiko pastangas, paskatina ir toliau siekti gero rezultato: „Matėme, kaip tu stengeisi, ne visada pasiseka“. Tinkamai giriamas vaikas supranta savo stipriąsias puses, jo savivertė ugdoma, augdamas jis gebės teisingai įvertinti save ir kitus, kurti santykius su kitais.
Kai vaikas negiriamas, nesivysto jo savivertė. Jis girdi pastabas ir barimą už blogą elgesį, bet dažnai nežino, kas yra geras elgesys. Pirmiausia jis liaujasi savimi pasitikėti ir save gerbti. „Aš nieko nesuprantu, nieko nemoku, man vis tiek nepasiseks.“ Arba: „Į mane kreipia dėmesį tik tada, kai aš blogai pasielgiu.“ Tuomet netinkamas elgesys kartojasi. Nuolat peikiamas vaikas prarandą norą stengtis, gali prisijungti prie draugų, kurie jį / ją pagirs už blogą elgesį: grubumą, nusikaltimus ir pan.
Žmogus išmoksta arba ne teisingo santykio su savimi ir su kitais. Kiekvienas jaučia poreikį būti mylimas, gerbiamas, įvertintas, protingas, pasitikintis, adekvačiai vertinantis savo gabumus. Kai šie poreikiai vaikui augant patenkinami, išmokstama save mylėti. Nemeilė sau pasireiškia menka savigarba ir neadekvačiu savęs vertinimu: per dideliu (pasipūtimas, arogancija, pikta kitų kritika, savo intelekto pabrėžimas) arba per mažu (nuolatinis atsiprašinėjimas, baimė spręsti, laikymas savęs nevertu pagarbos ir meilės, nepripažįstant savo gebėjimų).
Vaikystėje negavę pripažinimo, pagyrimo, teigiamo įvertinimo, užaugę siekia šiuos poreikius patenkinti įvairiais neteisingais būdais. Pavyzdžiui, meilikaujantis (pataikaujantis) siekia įvertinimo, pastebėjimo, pasitikėjimo. Meilikavimą priimantis – nors ir supranta, kad tai neatitinka tiesos – taip pat tenkina savo poreikį būti reikšmingam, gebančiam, svarbiam. Į šiuos spąstus patenka visų luomų, išsimokslinimo, socialinių sluoksnių žmonės. Pajutusiam meilikavimą, pagyrimus ir žavėjimąsi, kartais labai sunku realiai save vertinti. Tai tarsi narkotikai, kurių reikia daugiau ir daugiau, kad jaustumeisi gerai. Reikia pripažinti, kad katalikai dažnai padaro klaidą santykiuose su dvasininkais – dažniausiai kunigais, vienuoliais / vienuolėmis, – kurie gerai matomi bendruomenėse, užima tam tikrą padėtį.
Liaupsių pavojai
Į vieną parapiją paskirtas jaunas, energingas ir tikrai geras kunigas. Parapijiečiai džiaugėsi, tą džiaugsmą išreiškė pagyromis ir liaupsinimu. Paklausus, kodėl jie taip elgiasi, atsakė, kad iš pagarbos kunigui. Tačiau jie dažniausiai gyrė kunigą už tai, koks jis talentingas, gražus, paprastas, paskui dar pridėjo, kad jis ir modernus, nes sako pamoksluose tai, ką jie mielai nori išgirsti, o mišiose taip gražiai kalba, net ir poeziją pasitelkdamas. Parapijiečiai gyrė kunigėlį, o kunigas parapijiečius. Viskas būtų neblogai, tačiau perkeltas į kitą parapiją negalėjo gyventi negirdėdamas liaupsių, pradėjo savo skausmą slopinti netinkamu būdu. Ačiū Dievui, kad atsirado asmenys, kurie aiškiai ir pagarbiai pasikalbėjo ir pasiūlė pagalbą. Ne visiems taip pavyksta. Liaupsinimas kenkia, ir tai – ne pagarba.
Žmogaus sudievinimas
Pasitaiko atvejų, kai taip įtikima kunigo ar kito dvasinio asmens šventumu, kad prarandamas kritinis mąstymas ir vadovaujamasi klaidingu įsitikinimu, jog kunigas negali blogai elgtis ar nusidėti. Deja, kiekvienas žmogus, nepaisant jo profesijos, luomo, išsimokslinimo, yra nuodėmingas. Šią tiesą turi žinoti jau Pirmosios Komunijos vaikai.
Populiarumo siekimas
Apie šį fenomeną rašo Clive Staples Lewis Kipšo laiškuose: „Vikaras yra žmogus, taip ilgai skiedęs vandeniu tikėjimo tiesas, norėdamas, kad jas lengviau suprastų tariamai nepatikli ir kietakaktė parapijos bendruomenė, kad galų gale pradėjo stulbinti parapijiečius savo netikėjimu.<....> Jo atliekamos apeigos vertos pasigėrėjimo. Norėdamas apsaugoti parapijiečius nuo visų „sunkumų“, jis atsisakė skaitinių ir privalomų psalmių..“ Populiarumo siekimas susijęs su poreikiu būti matomam, mylimam, įvertintam ir pripažintam, o priemonės yra įvairiausios. Populiarumo siekimas tampa savotišku narkotiku, kurio norisi vis daugiau. Tuomet nustojama klausti, ko Dievas iš manęs nori, o klausiama, kaip įtikti žmonėms ir padidinti savo populiarumą.
Jasmine Tejada / pexels.com nuotrauka
Ribų nesilaikymas
Pagarba sau – tai aiškus savoribų nubrėžimas, įvardijimas ir jų laikymasis. Kartais norėdami būti geri ir nuoširdūs leidžiame pažeisti savo ribas.
Kartą pabandžius, kitą kartą dar lengviau rasti priežasčių nesilaikyti nustatytų ar nusistatytų ribų ir taisyklių. Dažnai už to slypi meilės, įvertinimo, bendrystės ir kitokie neįsisąmoninti troškimai. Save saugantis, mylintis ir gerbiantis asmuo dažniau aplenkia šiuos pavojus. Jis turi sveiką savigarbą, paklūsta Dievo valiai ir laikosi pagarbių santykių su kitais.
Kaip išmokti mylėti save ir kitus
Nieko geresnio nesugalvosi, kas jau užrašyta Šventajame Rašte: Tiesa išlaisvina (plg. Jn 8, 32). Tėvai skatina vaiko savivertę, teisingai ir su meile auklėdami vaikus, tinkamai pagirdami, pasikalbėdami, skirdami laiko pokalbiams ir bendrai veiklai. Jie padeda vaikams atskirti gerą ir blogą elgesį, teisingai save vertinti ir atpažinti kitų netinkamą elgesį. Jie moko atpažinti suaugusių nederamą elgesį ir išvengti išnaudojimo ar pasinaudojimo vaiku. Taisyklės labai paprastos, pavyzdžiui, negalima nieko imti iš nepažįstamo asmens, be tėvų žinios negalima eiti su nepažįstamuoju, niekada negalima leisti liesti savo kūno, išskyrus gydytoją, kai sergi. Jei kas nors skatina tave apsinuoginti ir fotografuotis ar pasirodyti socialiniuose tinkluose, vaikas turi suprasti, kad tai nusikaltimas, pasakyti tėvams ir daugiau nebendrauti su tuo žmogumi. Iš esmės tai vaiko dorybių kuklumo, išminties, drąsos, savigarbos ugdymas. Šis darbas nelengvas, bet labai reikalingas.
Jei patenkame į anksčiau minėtus spąstus (kam gi nemalonus pagyrimas ar jausmas, kad tau jau netoli iki šventumo), tačiau kažin kas viduje sako, kad tai nėra tiesa, atsiranda tam tikras nerimas, vienu metu kyla prieštaringi jausmai – ir džiaugsmas, ir nerami baimė. Reikėtų pirmiau gerai apmąstyti savo vaikystės, gyvenimo šeimoje patirtis, išgyventus sunkumus. Būtina pasikalbėti su dvasininku, konsultantu, psichologu, kuris padėtų susivokti savivertės klausimu, keistis ir tobulėti. Ypač reikalinga malda ir Dievo valios ieškojimas, savęs pažinimas ir tobulinimas.
Sakyti tiesą su meile
Kai labai kritikuojame kitus ar labai juos aukštiname, turime prisiimti sau dalį kaltės dėl žmonių klaidų. Dabar jau girdžiu balsus, kad „mes čia niekuo dėti, kad tai jo / jos nupuolimas“. Teisybė, bet ne visai. Pagalvokime, kiek kartų, matydami aiškiai blogą elgesį, pasakome sau: „Ne mano kiaulės ne mano pupos...“? Esame bendruomenė, susiję vieni su kitais, ir apsimesti, kad nematome blogų dalykų, vadinasi, pritarti blogiui ir jame dalyvauti. Kaip tais atvejais reikia elgtis, nurodoma Šventajame Rašte: pirmiausia pasikalbėti su asmeniu, kuris klysta, jei nepadeda – dar pasikalbėti su juo dalyvaujant dviem ar trims asmenimis, jei ir tai nepadeda – kreiptis į atsakingus asmenis, o tada jau galima pasakyti, kad padarėme viską, ką galėjome (plg. Mt 18, 15–17). Atrodo, kad kol kas Lietuvoje elgiamasi atvirkščiai – apsimetame nematantys, tada apskambiname visą parapiją, o tiesą su meile pasakyti klystančiam asmeniui neišgalime.
Kiekvieno tikinčiojo pareiga pasakyti tiesą su meile pagal principą: kas taip – tai taip, kas ne – tai ne. Be to, gerbiame savo dvasinius vadovus, meldžiamės už juos žinodami, kad jie yra žmonės, nepasaugoti nuo paklydimo.
Esame pakviesti į šventumą kiekvienas, esame įpareigoti ugdyti savivertę, tobulinti save ir santykius su savimi, kitais ir Dievu tuose kontekstuose, kuriuose esame. Tai viso gyvenimo darbas.
