Kupidonas. Sandro Botticelli Pavasario fragmentas, 1480–1485 m.
Dr. Gintautas Vaitoška
Meilė, kuri domina visus jaunus, o ir pagyvenusius žmones (garbingo amžiaus damos popietėmis neretai žiūri „serijas“ šia tema), seniau buvo vaizduojama kaip angelo iššautos strėlės pervertų širdžių kraujavimas. Išties, šiame vaizde susipina ir meilės skausmas (Avicena ir Plutarchas įsimylėjimą laikė liga), ir „aklumas“ (angelas dažnai vaizduojamas užrištomis akimis), ir, žinoma, palaima (angelas yra dangiška būtybė). Tačiau vieno svarbaus šio angelo bruožo dar trūksta tokiame aprašyme. Kai čia rašantis paklausia studentų, kas tuose paveiksluose yra angelas, teisingas atsakymas dažniausiai ateina ne iš karto. Kupidonas? Amūras? Taip, tačiau tai dar ne viskas!
Pamačius vieną iš tokių paveikslų, suvokti tampa lengviau. Kaip ir daugelyje kitų tapytojų darbų, žymiame Sandro Botticellio paveiksle, vaizduojančiame romantiškąjį pavasario laiką, angelas yra kūdikis.
Iš tiesų, taip pat ir romantiškas vyro susižavėjimas mergina, o jos – vyru, yra sąlygotas kūdikio pradėjimą įgalinančių hormonų – paprastai sakant, jų vaisingumo. Konkrečiai kalbant, dopamino, serotonino, oksitocino ir kitų romantiškas emocijas sužadinančių neuromediatorius smegenyse moters organizme „įjungia“ estrogenas, o vyro – testosteronas. Estrogenas yra atsakingas už kiaušinėlio pasirengimą priimti vyrišką gimtinę ląstelę – spermatozoidą moters organizme, o testosteronas – už šių ląstelių gamybą vyro organizme. Gal tai skamba labai proziškai, tačiau meilė susijusi su atsivėrimu gyvybei, jau nebėra tik „proza“.
„Gimtis“ vyriškumą ir moteriškumą apibūdina tiksliau
Žodis „gimtis“ Lietuvių kalbos žodyne pateikiamas kaip žodžio „lytis“ sinonimas. Minimi trys tokios vartosenos pavyzdžiai: botaniko pranciškono Jurgio Pabrėžos, rašytojos Šatrijos Raganos ir kalbininko Konstantino Sirvydo. Pastarasis taip paaiškina žodį „lytis“: „Viena iš dviejų gyvųjų būtybių gimčių“. Pabrėža vartojo ir būdvardį „gimtinis“, kurį galima būtų laikyti žodžio „lytinis“ sinonimu. Beveik nuosekliai žodį „gimtis“, o ne „lytis“, naudojo Vydūnas. Tačiau mūsų dienomis lietuvių kalboje vyriškumui ar moteriškumui pažymėti vartojami lietuviški žodžiai „lytis“, „lytiškumas“ arba tarptautinis –„seksualumas“. Kodėl siūlome vietoje žodžio „lytis“ dažniau sakyti „gimtis“?
Atrodo, nesuklysime sakydami, kad žodis tuo labiau vykęs, kuo tiksliau jis apibūdina savo pažymimą reiškinį. Žodis „seksualumas“ kyla iš lotyniškojo sexus, kuris greičiausiai yra žodžio secare – „atskirti“ – vedinys. Lietuviškasis žodis „lytis“ turi keletą reikšmių, daugelis kurių reiškia pavidalą, išvaizdą ar formą. Tad „lytis“ ar sexus reikštų, kad vyras ir moteris yra skirtingi, tačiau žodis „gimtis“ taip pat pasako, kodėl jie yra skirtingų formų. Kūno formos, arba vadinamieji „antriniai seksualiniai požymiai“, tokie kaip kūno formos, pečių, dubens proporcijų, balso tembrų skirtumas, yra testosterono vyro organizme ir estrogeno moters veiklos padariniai. Kaip minėjome, svarbiausia testosterono funkcija yra brandinti sėklą, o estrogeno – kiaušinėlį atitinkamai vyro ir moters organizme, tad žodis „gimtis“ reiškinį apibūdina išsamiau. Kaip savo laiku kalbėdamas Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje taikliai yra pastebėjęs kroatas šeimos specialistas Mario Živkovičius, svarbiausias skirtumas tarp vyro ir moters yra toks, kad vyras gali tapti tėvu, o moteris – motina. Tas, kuriam toks pasakymas skamba kaip susiaurinantis vyriškumą ir moteriškumą iki biologijos, pasak žymaus anglų istoriko Christopherio Dawsono, yra paveiktas pozityvistinės mokslo tradicijos, kuri atmetė metafizinę reiškinių dimensiją – causa efficiens ir causa finalis. Pirmasis terminas reiškia „kuriančiąją priežastį“ – t.y tai, kad viskas yra sukurta Dievo, o antrasis – „tikslo priežastį“ – kiekvienas kūrinys turi savo tikslą. Žmogaus organizmą matant atsietai nuo šios gelminės perspektyvos, jis tampa „tik“ biologinių procesų padariniu. Tačiau nuo šios „tik biologijos“ priklauso žmogaus gyvenimas ir mirtis.
Krikščioniškoji doktrina apie seksą nekalbėjo
Krikščionybė neretai yra kaltinama kūno ir seksualumo nekentimu. Kaltinimas nėra pagrįstas: norint tuo įsitikinti tereikia paskaityti rimtus jogos ar budistinius tekstus. Tarkime, žymus jogos autoritetas Ramakrišna savo mokiniui, siekiančiam nebūti moters sugundytam, pataria ją „matyti“ kaip mėsa padengtą skeletą, o kai kurios budistinės meditacijos dar kalba ir apie tos „mėsos“ laipsnišką suirimą ar supuvimą ateityje... Krikščioniškas santykis su kūnu yra visiškai kitoks: Dievas tapo kūnu (plg. Jn 1, 4) taip kūnišką žmogų sudievindamas, ir todėl kūnas, Šventosios Dvasios šventovė (1 Kor 16,19), reikalauja ypatingos pagarbos. Bažnyčios tekstų santūrumas vyro ir moters meilės tema kyla ne iš paniekos seksualumui, tačiau atvirkščiai, iš labai aukšto jo vertinimo. Kaip deimanto negalima numesti ant apdulkėjusios lentynos, taip ir meilės spindesys dingsta, ją išvelkant į balzganą kasdienybės šviesą.
Pagarba gimties ir meilės klausimams apie juos kalbant prašo tam tikro diskretiškumo. Galime didžiuotis, kad mūsų dainose jie vaizduojami poetiškai ir simboliškai, giliai jaučiant meilės grožį: mergina ir vaikinas sodina obelį, kuri žydės ir megs vaisius, jie eis į mišką klevo kirsti – vygei dirbinti... Tikrai skirtinga nuo mūsų dienoms įprasto kalbėjimo apie „seksą“! Pastarasis žodis yra seksualinės revoliucijos terminas, nesiejantis kūniškų santykių nei su santuoka, nei su meile.
Žodis „seksualumas“ buvo pradėtas vartoti XIX a. medikų, nagrinėjančių iškrypimus (buvo parašyti veikalai tuo pačiu pavadinimu Psychopatologia sexualis). Bažnyčios tradicijoje iki pat XX a. antros pusės žodžiai „seksualumas“, „seksualiniai santykiai“ ar juo labiau „seksas“ buvo nevartojami. Šv. Tomas, Teologijos sumoje aprašydamas žmogaus asmenybės sandarą, galėjo vartoti žodį „seksualinė galia“ – vis sexualis, tačiau kalbėjo apie „generuojančią galią“ – vis generativa. Per ilgus doktrinos vystymosi amžius sutuoktinių intymūs santykiai „seksualiniais“ nebuvo pavadinti nė karto: pradedant šv. Augustinu ir baigiant šv. Pauliaus VI enciklika Humanae Vitae. Šv. Augustinas savo klasikiniame veikale De Bono Coniugali kalbėjo apie „vedybinį susijungimą“ (copulatio coniugalis), šv. Tomas – „santuokinį aktą“ (actus matrimonialis), moralinės teologijos klasikas Alfonsas de Liguori vartojo terminą actus coniugalis, Popiežius Pijus XI enciklikoje Casti Connubii – „sutuoktinių aktas“ (actus coniugii) ir „generatyvinė“ – ne seksualinė – galia, o Vatikano II Susirinkimo pastoracinė konstitucija Gaudium et Spes (GS) – apie actus coniugalis ir amor coniugalis. Ir žymiojoje Pauliaus VI enciklikoje Humanae Vitae nekalbama apie „seksualinį aktą“, tačiau apie actus coniugium, coniugalis amor, coniugi actus etc. Būdama dialoge su pasauliu ir seksualumo terminui labai paplitus, vėlesniuose Bažnyčios dokumentuose, pvz., Persona Humana, Apie kai kuriuos seksualinės etikos klausimus ar Žmogaus lytiškumo tiesa ir reikšmė, žodis „seksualumas“ vartojamas, tačiau net ir GS lotyniškame tekste šis žodis suskamba tik kartą.
Žodžio „gimtis“ praktinė vertė
Tad akivaizdu, kad krikščionybė meilę visada matė prokreacijos kontekste. Vėlgi, panašiai kaip ir praeitąkart nagrinėto žodžio „skaistus“ atveju, lietuvių kalba mums teikia tam tikrą privalumą mąstant apie šią gyvenimo sritį. Iš kitų Europos kalbų tik dabartinėje graikų kalboje žodžiai „seksualus“ ar „seksualiniai“ turi šios galios esmę atspindintį sinonimą: gennitikos. Kaip ir lietuviškuose „gimtinis“ ar „gimtiniai“, šie žodžiai atspindi tai, kad vyro ir moters žavėjimasis vienas kitu kyla iš jų gebėjimo pradėti kūdikį.
Suvokti, kad manyje veikia stipri ir gili gimtinė galia, reiškia geriau ją pažinti: vadinasi, geriau ją ir valdyti. Tiesa apie savo asmenybę yra svarbiausias terapinis faktorius psichoanalizėje, išlaisvinantis tiesos poveikis yra suformuluotas Jono evangelijoje (plg. 8, 32), o Pradžios knygoje sakoma, kad vardus gyvuliams suteikęs Adomas turėjo jiems galią (plg. Pr 1, 26; 2, 19). Net vaikų ugdyme emocijų įvardijimo principas dabar plačiai naudojamas siekiant berniukui ar mergaitei išmokti geriau jas suvaldyti (angliškai – naming is taming). Smegenų mokslo požiūriu gebėjimas surasti tinkamą žodį emocijai reiškia prefrontalinės smegenų žievės, kuri gali ir atpažinti, ir kontroliuoti emocijas, kylančias vidurinėje smegenų dalyje, įsijungimą.
Suvokimas, kad „aš jaučiu stiprią gimtinę“, o ne lytinę arba seksualinę aistrą, gali padėti ją suvaldyti ir vaikinui, ir merginai, nors ir kiek skirtingu būdu. Jaunas vyras labiausiai geidžia moters kūniškai; sakydamas sau, kad pats turi „seksualinių poreikių“, jis patenka į psichoanalizės kūrėjo Freudo kultūrai paspęstus spąstus, perimtus ne vieno kitos specialybės mediko, sakančius, kad „susivaldyti yra nesveika.“* Suvokimas – jei tik jaunuolis pasistengia nesusvetimėti su savo kūnu, – kad aš trokštu pradėti kūdikį, atveria egzistencinę erdvę tiek santykiuose su merginomis, tiek vertinant „vienatvės ydą“ – solitary vice, arba, paprasčiau sakant, masturbacijos įprotį. Jau minėtas Mario Živkovičius, Vilniuje kalbėdamas jaunuoliams apie tai kaip auginti gebėjimą suvaldyti savo aistras, kvietė juos „atsakingai naudoti savo galią tapti tėvu“. Kuris jaunuolis apie tai dabar susimąsto? Tačiau šis principas giliai biblinis: Onanas buvo Dievo nubaustas už tai, kad savo sėklą panaudojo ne prokreacijai, tačiau išliejo ant žemės. (Pr. 38, 8-10)
Suprantama, nuosekliai pakeisti žodžius „lytis“, „lytiškumas“ („seksualumas“) į „gimtis“ ir „gimtiškumas“ nėra labai realistiškas projektas, kadangi jie mūsų kalboje, o ir anglų, kuri dabar valdo pasaulį, plačiai įsigalėję. Vis dėlto atrodo verta jaunuoliui kalbėti apie jo tokį energijos kupiną gimtiškumą, o ne „seksualumą“, ar „lytiškumą“. Tada jis ir ji žinos – ar bent ims po truputį tikrai suprasti, – kad toji, regis, nesuvaldoma trauka prie tos žavios merginos, o jos susižavėjimas tuo itin vyrišku vaikinu, reiškia norą pradėti kūdikį. Mintis „ar tikrai to aš noriu?“ jau suteikia daugiau laisvės.
* Apie įvairialypį ir sudėtingą S. Freudo psichoanalizės poveikį kultūrai reikėtų kalbėti atskirai; viena vertus, Freudas buvo savotiškas moralės šalininkas, teigęs, kad civilizacija gimsta seksualinio instinkto suvaldymo sąskaita. Tačiau, kita vertus, jis buvo aršiai nusiteikęs krikščionybės ir ypač Katalikų Bažnyčios atžvilgiu, kuri, jo nuomone, taip varžė žmogaus „seksualinę“ išraišką, kad šis turėjo ją „represuoti“ – t.y. laikydamas seksualinę energiją bloga ir pavojinga, ją savyje neigti ir dėl to patirti asmenybę neurotizuojantį poveikį. Freudo tezė apie susivaldymo reikšmę civilizacijos kūrimui buvo periferinė tiek jo paties raštuose, tiek paneigta jau tiesioginių seksualinės-kontraceptinės revoliucijos šauklių, tokių kaip Wilhelmas Reichas ir ypač Herbertas Marcuse. Plg. Wihelm Reich, The Sexual Revolution. Toward a Self-Governing Character Structure. Transl. From German by Th. P. Wolfe. NY: Farrar, Straus and Giroux, 1969, I,2; Herbert Marcuse, Eros and Civilization. A Philosophical Inquiry into Freud. Beacon Press, 1966, p. 34-37
Projektą iš dalies finansuoja
