Vatican Media nuotrauka
Andrius Navickas
Kokią žinią Šventoji Dvasia mums siunčia per popiežių Leoną XIV? Kiekviena žinia atsiskleidžia laike ir turi įvairius sluoksnius, todėl svarbu neskubėti su išvadomis, bet turėti kantrybės klausytis ir svarbiausia – pripažinti, kad dera kalbėti ne apie kokią nors „pontifiko programą“, kurios įgyvendinimą stebėsime ir vertinsime, bet apie kvietimą, kurį Šventoji Dvasia perduoda kiekvienam iš mūsų, dovanodama naują šv. Petro įpėdinį.
Popiežiaus vardo svarba
Kai paaiškėja, kad daugiau nei du trečdaliai konklavos dalyvių sutarė dėl to, kas tinkamiausias tapti popiežiumi, ateina lemtingo apsisprendimo akimirka. Pasirinktas kandidatas turi viešai sutikti prisiimti šią misiją ir taip pat pranešti, kokį vardą renkasi.
Vardo pasirinkimas paprastai atskleidžia ne mažiau, nei tai, ką apie popiežių galima sužinoti iš jo biografijos ar ankstesnių pasisakymų. Popiežiaus vardas parodo, kokią tapatybę jis nori „auginti“, kokius akcentus išryškinti.
Popiežius Pranciškus, kaip įsitikinome ir vėliau, siekė Bažnyčia persmelkti Asyžiaus Neturtėlio dvasia. Tai buvo iššūkis ir raginimas išsilaisvinti nuo visko, kas trukdo džiaugsmingai sekti paskui Jėzų.
Leono vardą pasirinkusių popiežių iki šiol buvo trylika. Penktojo amžiaus popiežius Leonas ne tik pirmasis pasirinko šį vardą, bet taip pat buvo pirmasis apaštalo Petro įpėdinis, pavadintas „didžiuoju“. Jis ne tik sušaukė Chalkedono visuotinį susirinkimą, kuris ypač svarbus Bažnyčios mokymui apie Švč. Trejybę, tačiau taip pat iš esmės sustiprino Romos vyskupo autoritetą ir parodė neregėtą drąsą ir tvirtybę, stodamas prieš hunų vadą Atilą ir savo dvasine jėga apgindamas Romą nuo nusiaubimo.
Šiandienos pasaulyje itin trūksta lyderių, kurie sugeba pademonstruoti tokią jėgą, priverčiančią nuleisti ginklus ir keičiančią širdis.
Leonas XIII susipriešinusiame pasaulyje
Tačiau naujojo popiežiaus vardo pasirinkimas pirmiausia ragina atsigręžti į iki šiol paskutinį popiežių Leoną, išrinktą dar 1878 m. Beje, savo pontifikatus Leonas XIII ir Leonas XIV pradėjo būdami to paties amžiaus.
Leonas XIII dažnai vadinamas reformų popiežiumi, tačiau labai svarbu atkreipti dėmesį, kad visos jo pastangos buvo nukreiptos į vienybės stiprinimą Bažnyčios viduje ir autentiško dialogo paieškas su susipriešinimų kamuojamų pasauliu.
Popiežius labai daug nuveikė, suteikdamas daugiau jėgos krikščioniškoms misijoms visame pasaulyje, reformuodamas seminarijas, įkurdamas pirmąjį Bažnyčios istorijoje akademinių Biblijos studijų institutą Jeruzalėje, skatindamas pamaldumą Švč. Mergelei Marijai. Būtent jis paskelbė svarbią encikliką, skirtą šv. Tomui Akviniečiui ir pasiūlė šio mąstytojo darbus ir jo kruopščios analitikos metodą kaip priešnuodį iracionalizmo nuodams.
Tačiau labiausiai Leonas XIII pagarsėjo tuo, kad pradėjo Bažnyčios socialinio mokymo tradiciją, 1891 m. paskelbdamas encikliką Rerum novarum („Naujieji dalykai“).
Pamatinis klausimas, į kurį Leonas XIII turėjo atsakyti, – kaip Bažnyčiai reaguoti į radikalias permainas moderniajame pasaulyje, tiek ekonominiame, tiek politiniame, tiek kasdieniame žmonių gyvenime. Technikos pažanga, pramoninė revoliucija ir su ja susijusi neregėta gėrybių gausa, kurią paradoksaliai lydėjo daugybę žmonių gniuždantis skurdas, tarpusavyje kovojančių politinių ideologijų iškilimas ir tai, kad vis daugiau žmonių jautėsi „progresyvesni“ už Bažnyčią.
Popiežius Leonas XIII
Leonas XIII patyrė stiprų spaudimą, raginantį Bažnyčios viduje atsiriboti nuo modernaus pasaulio ir būti savotišku naujuoju Nojaus laivu, galinčiu išgelbėti tik tuos, kurie įsisąmonina „naujojo bedievystės tvano“ pavojų. Tuo pat metu Popiežius buvo gundomas tapti kurios nors politinės ideologijos dvasiniu vėliavnešiu.
Rerum novarum enciklikoje aiškiai nuskamba tvirta Popiežiaus pozicija, kad turime ne atsiriboti nuo kenčiančio pasaulio, bet aktyviai įsijungti į jo perkeitimą. Itin svarbu, kad Popiežius ištraukė nuodingą ideologijų kaktomušos geluonį – įsitikinimą, kad vyksta negailestinga kova, kurioje tik viena socialinė klasė gali būti nugalėtoja. Leonas XIII tai paneigė, akcentuodamas bendrojo gėrio sampratą ir tai, kad įmanoma taip suderinti visų interesus, jog visiems būtų prasmingiau bendradarbiauti, o ne kovoti tarpusavyje.
Leonas XIII atmetė tiek liberalizmo dogmą, kad varguoliai patys kalti dėl savo apgailėtinos padėties, tiek socializmo išvadą, kad visų blogybių šaltinis yra privati nuosavybė. Pabrėždamas meilės darbų svarbą, Popiežius tvirtino, kad nedera kliautis vien jais, tačiau būtina kovoti už socialinį teisingumą, valstybė turi ne vien pasyviai stebėti, tačiau aktyviai per savo institucijas stiprinti vargstančius, skatinti solidarumą ir puoselėti teisingumą.
Teigiama, kad Leono XIII suformuluota socialinė doktrina padėjo išvengti didžiulių socialinių ir politinių katastrofų, sugrąžino vargstančių žmonių pasitikėjimą krikščionybe, svarbiausia, tapo gairėmis tikintiems vyrams ir moterims, kurie aktyviai įsijungė į teisingesnio pasaulio kūrimą.
Leonas XIV ir reliatyvizmo diktatūra
Bažnyčios socialinis mokymas nuo XIX a. pabaigos buvo nuosekliai plėtojamas reaguojant į iššūkius, kūrybiškai skaitant laiko ženklus. Šiandien Bažnyčiai trūksta ne tiek naujų idėjų, kiek vaisingo būdo, kaip sukauptus lobius leisti sielovados apyvarton. Tai, kad vėl turime popiežių Leoną, teikia vilties, jog socialinio mokymo įgyvendinimas taps kasdiene mūsų, katalikų, duona.
Akivaizdu, kad skaudžiausias iššūkis Leonui XIV – tai kraujas, kuris liejasi Ukrainoje ir kituose šiandienos karuose. Norint, kad būtų ne tik sustabdyti karo veiksmai, bet ir būtų nuginkluotos širdys, pasiekta teisingumu grįsta taika, Popiežiui teks pasitelkti visą pirmtako Leono Didžiojo drąsą ir išmintį. Spėju, kad sudėtingiausia bus perteikti dar šv. Augustino įvardytos teisingo karo doktrinos esmę – tikroji pergalė yra ne sutriuškinti priešą, bet atkovoti jį Viešpačiui. Didžiausias pralaimėjimas – tai neapykanta.
Labai svarbu tai, kad Leonas XIV nuo pat pirmos akimirkos ėmėsi lyderystės šioje srityje, ir galingiausios pasaulio galybės įvardija Šventąjį Sostą kaip potencialų taikos garantą.
Kiekvienas karas pirmiausia prasideda žmonių širdyse ir protuose. Susipriešinimas šiandienos pasaulyje net didesnis, nei Leono XIII laikais. Nepaisant to, kad žmonija niekada neturėjo tiek daug materialinių gėrybių, lieka neišgirstas popiežiaus Benedikto XVI raginimas pakeisti vartotojiškumo pasiutpolkę dovanojimo kultūra. Skurdas ir socialinė nelygybė nesitraukia. Technologijos radikaliai keičia pasaulį, tačiau jos neaugina žmonijos solidarumo, bet vis dažniau naudojamos pavergti, kontroliuoti kitą, vis garsiau aidi perspėjimai, kad žmogus tampa priedėliu technologijų pasaulyje.
Tačiau didžiausias iššūkis yra neregėtas žmonių tarpusavio susipriešinimas, pasaulio pasidalijimas į „saviškius“ ir „priešus“. Tai ne kas kita, kaip tas reliatyvizmo diktatūros košmaras, apie kurį perspėjo Benediktas XVI. Visi turime savo patogias teisybes, kurių pagrindu užsisklendžiame į „saviškių“ getus ir nepasitikime niekuo anapus jų ribų. Bendrojo gėrio siekį pakeitė barikados socialiniuose tinkluose, kur kantrų ir sąžiningą tiesos siekį pakeitė pasmerkimo akmenys, net nebandant išklausyti ir suprasti. Tai veda prie vis radikalesnių pozicijų ir neturi nieko bendro su išlaisvinančios ir gydančios tiesos troškuliu.
Šiandienos pasaulyje mums labai reikalingas Leonas Taikdarys, kuris įkvėptų griauti barikadas, klausytis ir gerbti vienas kitą, kuris būtų ne liberalus ar konservatyvus, bet Kristų sekantis popiežius. Itin svarbu sugrąžinti vienybę ir taiką pačiai Bažnyčiai, nes – kaip rašė apaštalas Paulius – Kristus nėra padalytas ir visi Jame esame viena.
Kaip kiekvienas iš mūsų galime tapti šios Taikos dalimi? Atsitraukdami iš prapultin vedančių lenktynių dėl galios, nuopelnų, bet tarpusavyje varžydamiesi tik artimo meile. Taip pat turiu ir paprastą praktinį patarimą – šalia Šventojo Rašto reguliariai skaityti Bažnyčios socialines enciklikas ir klausti savęs – ką aš galiu padaryti, kad tai virstų kūnu?
