Sesuo Viktorija Plečkaitytė MVS
Pal. Jurgio rašiklis, Pal. Jurgio Matulaičio muziejus Marijampolėje.
Prieš kelias savaites lankiausi tėvų marijonų generaliniuose namuose Romoje. Porai valandų suspėjau įšokti į archyvą. Ir vėl, kaip prieš daugybę metų, man tiesiog atidarė duris. Be jokių apribojimų. Suprantama, tėvo Jurgio rinkiniuose puoliau ieškoti to, kas šiuo metu aktualiausia – Acta Visitatoris Appostolicus in Lituania. Trys dėželės. Jose – aplankai su laiškais, dokumentais, rankraščiais, sąskaitomis, laikraščių iškarpomis, 1925-ųjų pabaiga, 1926-ųjų pavasaris... Dauguma žinomi, istorikų ir tėvo Jurgio biografų ne kartą minėti ar cituoti. Vis tiek be galo įdomu versti juos, vieną po kito.
Paskutinis dokumentas iš tiesų nustebina. Laiškas datuotas 1927 m. sausio 18 d.:
Aukštai Gerbiamasis Pone Prezidente, vakar du labai gerbtini asmens, neseniai kalbėjusieji su kai kuriais ponais ministeriais apie Lietuvos konkordatą, <...> pranešė man, kad Ministerių Kabineto viršūnėje esą tokio nusistatymo prieš mano asmenį, kad dėl to net nenorima daryti konkordato su Šventuoju Tėvu.
Tamstai, Aukštai Gerbiamasis Pone Prezidente, tie nusistatymai yra, be abejonės, tikrai žinomi. Tamstos neabejotinai nuoširdus pareikštasis noras greitu laiku sudaryti konkordatą supuola su tokiu pat mano noru. Jeigu tat iš tiesų mano asmuo, visai to nenorėdamas, tampa Apaštalų Sosto ir Lietuvos taikos kliūtimi, tai aš esmi pasiruošęs pasišalinti arba derybas perleisti kitos tautos asmeniui.
Nedrįstu prašyti, kad Tamsta teiktumeis pozityviai suformuluoti man nepasitikėjimo išraišką, dėl to neatsakymą į šį laišką paskaitysiu patvirtinimu to, ką man teko girdėti iš asmenų, kuriems neturiu pagrindo netikėti. Su tikra ir aukšta pagarba (laiškas LR prezidentui p. A. Smetonai, 1927 m. sausio 18 d., mašinraštis, Marijonų Generalinis archyvas, Roma).
Mašinėle atspausto laiško paraštėje raudonai, regis, paties tėvo Jurgio ranka, brūkštelėta – „neįteiktas laiškas“. O jau kažkieno kito pieštuku pridėta: „<...> bet Arkivyskupas kalbėjo apie tą dalyką su prezidentu p. Smetona.“
Tai – jau pati pabaiga. Bažnytinė provincija įsteigta dar 1926-ųjų pavasarį. Konkordatas jau rengiamas. O tėvas Jurgis vos už poros dienų gulės paskutinės ligos patale... Visada maniau, kad tuo metu nesusipratimai ir įtampos jau buvo pasibaigę. Pasirodo, klydau. Betgi ne kitokia buvo ir pradžia. Kontekstas, apie kurį tėvas Jurgis užsimena, pirmą kartą išsitardamas apie galimą paskyrimą Apaštališkuoju vizitatoriumi, visai panašus:
Kaip tik gavau iš Vatikano pasiūlijimą, ar nesutikčiau kuriam laikui važiuoti į Lietuvą Vizitatorium. Aš sutikau ir, jei gausiu Lietuvos vizą, atvažiuosiu. Jaučiu, kad tą darbą Dievui padedant gal atliksiu. Čia galėčiau patarnauti Bažnyčiai, o ir Vienuolijai nebus skriaudos. Jei geri žmonės padės, Vizitatorium atvažiavęs padaryčiau kas reikia, paskui reikalai Lietuvoje eis. <...>
Tikiuosi, kad greitu laiku gausiu žinią iš P. Černeckio, ar man duos į Lietuvą vizą. Jei jie man kaipo Vizitatoriui neduotų, padarytų didelę klaidą (iš vysk. J. Matulaičio laiško kun. P. Būčiui, 1925 m. lapkričio 3 d.)...
Keista. Jurgiui Matulaičiui, suvalkiečiui iš Lūginės kaimo nuo Marijampolės, reikia nepriklausomos Lietuvos vizos! Taip jau yra. Jis, vos prieš porą mėnesių atsistatydinęs iš Vilniaus vyskupo pareigų, – Lenkijos pilietis, atvykęs į Romą su lenkišku pasu. Dar keisčiau, kad anuometinė dešiniųjų vyriausybė – ir ministras pirmininkas Leonas Bistras, ir užsienio reikalų ministras kunigas Mečislovas Reinys – abejoja, ar vizą duoti…
Istorikai jau rašė (ir tikrai dar rašys) apie ano meto politines realijas, apie bažnytinės provincijos įkūrimo ir Lietuvos Respublikos konkordato su Šv. Sostu rengimo proceso niuansus ir abiejų svarbą tiek valstybei, tiek ir Bažnyčiai. Aš tik sklaidau tėvo Jurgio laiškus:
Grįžau iš Lietuvos po sunkaus darbo. <...> Ten radau baisią padėtį. Šv. Tėvas laiku užkirto kelią blogiui. Dievas palaimino mano darbą. Tegu būna šlovinamas Jo Vardas! <...> Pasivedu jūsų maldoms, kad dirbdamas dėl kitų pats nepražūčiau.
Tai fragmentas iš palaimintojo Jurgio laiško seserims Švč. Jėzaus Širdies tarnaitėms Varšuvoje, rašyto Romoje, 1926 m. kovo 11 d. Lygiai prieš šimtą metų. Dar 1925-ųjų pabaigoje Šv. Tėvo paskirtas Apaštališkuoju vizitatoriumi Lietuvoje ir atvykęs į Kauną, vos per porą mėnesių atlikęs daugybę darbo, Lietuvoje suderintą Bažnytinės provincijos projektą jau kovo pirmosiomis dienomis tėvas Jurgis nuvežė į Romą.
Vos keliomis dienomis vėliau, 1926 m. kovo 15 d., rašomas laiškas vyskupui Juozapui Skvireckui:
Aš čia turiu daug darbo. Užvakar (13 šio mėn.) buvau pas Šv. Tėvą. <...> Reikalus galima bus, rodosi, gerai atlikti. Bet yra ir kliūčių, ypač dėl provincijos sudarymo. Šventasis Sostas nori, kiek tik bus galima, patenkinti ir Vyskupų, ir Valdžios pageidavimus. <...> Tik labai daug sunkenybių sudaro Klaipėdos kraštas, nes jų turima ir iš kitur (būtent iš vokiečių pusės); vis tik tikimasi jas nugalėti. – Dar daugiau sunkenybių yra su Administratio Apostolica Kaišedorensis.
Pasirodo, procesai nebuvo paprasti nei Lietuvoje, nei Romoje. Reikėjo neeilinės išminties ir kantrybės, o neretai ir drąsos. Pavyzdžiui, kad ir tokį laišką Lietuvos Respublikos Ministrui pirmininkui parašyti, atsiliepiant į pasipylusius kaltinimus, neva Apaštališkasis vizitatorius veikia ne visus aspektus ne su visais suinteresuotaisiais suderinęs:
Šv. Tėvas neįgaliojo manęs tartis dėl asmenų, galinčių užimti ganytojų sostus naujai pertvarkintose vyskupijose. Aš nesu įgaliotas tartis nei dėl principų tiems sostams aprūpinti. Aš negaliu Šventajam Tėvui tiekti dalykų, kuriems nesu įgaliotas; todėl, Jūsų Ekscelencija, norėdamas pareikšti Katalikų Bažnyčios Galvai Lietuvos Vyriausybės nuomonę dėl kandidatų į aukštas Bažnyčios vietas, teiksis tai padaryti pačiam Šventajam Tėvui arba Jo įgaliotiems asmenims per savo įgaliotus asmenis. Su aukšta pagarba + Jurgis Matulevičius (iš vyskupo Jurgio Matulaičio laiško Leonui Bistrui, 1926 m. kovo 1 d.).
Beje, jie seniai buvo pažįstami. Dar 1913-aisiais, spręsdamas pašaukimo klausimą, Leonas Bistras kreipėsi patarimo į tėvą Jurgį. Dviejuose ano meto laiškuose – konkrečios ir tiesmukiškos įžvalgos, kurias verta išgirsti: Man rodos, kad Tamstos abejojimai iš to pareina, kad Tamsta dar per daug savimi gyveni, apie savo asmenį kaip apie kokią ašį sukinėjiesi. Norėtum palyginant į kokį banką įdėti save ir gyvenimą, kad Tamstos „aš“ kuo daugiausiai palūkanų atneštų, norėtum save užhipotekuoti gerai ir apsaugoti, kad Tamstos „aš“ nežlugtų, kad koks prietykis neištiktų. Tai ir su turtais ne visuomet pavyksta net ir atsargiausiam. Nereikia bijotis rizikuoti Dievo garbei. Kristus aiškiai sako: <...> Tik tada grūdas naują gyvybę iš savęs ir vaisių atneša, kuomet kritęs į žemę numiršta sau ir supūsta. Nenorėk Tamsta save per daug apsaugoti ir nesibijok Dievuje paskęsti ir Dėl Dievo sau numirti, o tuomet likęs kunigu daug vaisių atneši. Klausi, Tamsta, kur daugiau gero galėtum visuomenei padaryti. Sunku atspėti. Mano nuomone, negali nieko kilnesnio ir geresnio duoti savo visuomenei, kaip suteikiant jai Kristaus mokslą ir mokinant ją krikščioniškų dorybių. <...> Ir žmogaus įtaka į kitus, ir jo darbo vaisingumas paprastai priklauso prie tų dalykų, kuriuos sunku svarstyklėmis atsverti arba mastu išmatuoti. Ir čia nereikia žiūrėti į tai, kas blizga, ką žmonės aukštai stato. Iš tikrųjų, tas daug daro, kas Dievo valią daro (iš vyskupo Matulaičio laiško Leonui Bistrui, 1913 m. rugsėjo 29 d.).
Arkivyskupai Jurgis Matulaitis, Juozas Skvireckas; ministras pirmininkas Leonas Bistras.
Kunigu Leonas Bistras vis dėlto netapo. Neužbaigęs noviciato pasitraukė ir iš marijonų vienuolijos. Pasirinko politiką. 1926-ųjų pradžioje jų susirašinėjimas – dalykiškas. Savotiška Lietuvos Bažnytinės provincijos steigimo proceso santrauka. Be abejo, įdomi ir informatyvi visa ano meto tėvo Jurgio korespondencija. Kad ir visa virtinė laiškų būsimajam Kauno arkivyskupui Juozapui Skvireckui. Jiems dar ateis laikas. O kol kas, jei jau anuometinio Ministro pirmininko Leono Bistro vardas iškilo, verta paskaityti būtent jam adresuotų laiškų fragmentus: ir dėl adresato pareigų, ir dėl tekstų lakoniškumo:
Kaunas, 1926 m. vasario 26 d. Aukštai Gerbiamasis Pone Ministerių Pirmininke, kadangi Žemės Ūkio Ministeris vakar tautos vardu išreiškė nepasitenkinimo tuomi, kad naujai tvarkomoji Katalikų Bažnyčios Provincija Lietuvoje bus pavadinta Kauniške (Kaunensis), labai maloniai prašau neastsisakyti man pranešti raštu, ar tokis pat yra Vyriausybės nusistatymas. Vyskupų Konferencija išrinko aukščiau minėtąją vardo formą, tvirtai įsitikinusi, kad ta forma patogesnė už kitas tautiniams Lietuvos reikalams.
Kadangi kiekvieną faktą galima įvairiai interpretuoti, tai Apaštalų Sostas atsitraukti nuo Vyskupų nuomonės galėtų tik turėdamas aiškaus ir tikro pagrindo. Jūsų Ekscelencijos oficialus atsakymas galėtų, mano nuomone, tą pagrindą sudaryti. Šventam Tėvui ir Bažnyčios tikslams nedaug bus skirtumo, ar toji provincija vadinsis Kaunensis ar Lituana. Su aukšta pagarba, + Jurgis Matulevičius, arcivyskupas ir Ap. Vizitatorius.
*
Kaunas, 1926 m. kovo 1 d. Didžiai Gerbiamas Pone Ministerių Pirmininke, Jūsų Ekscelencijos raštą šių metų vasario 28 d. No. 263 esu gavęs. To rašto dalį, liečiančią bažnytinių vienetų vardus, patieksiu Šventajam Tėvui. Tačiaus mano nuomone senas nežinomos kilmės Sudavijos vardas, apimąs bene tik Įsručio ir kitas Vokietijoje esančias apygardas, netinka naujai Lietuvos vyskupijai vadinti; be to, jo skambėjimas labai tinka paniekų pašaipoms.
*
Kaunas, 1926 m. balandžio 24 d. Aukštai Gerbiamasis Ministerių Pirmininke, turiu garbės pranešti Jūsų Excelencijai, jog Šv. Tėvas Pijus XI šių metų balandžio 4 d. yra įsteigęs Lietuvoje savaimingą Bažnyčios Provinciją, kurią sudaro Kauno Archivyskupija ir Vyskupijos: Telšių su Klaipėdos Prelatūra, Panevėžio, Vilkaviškio ir Kaišedorio. Rytojuje, t. y. antrą dieną Velykų, Jo Šventenybė paskyrė Kauno Metropolitu vyskupą Juozą Skvirecką. Ir vyskupais: Telšių – prelatą Justiną Staugaitį, Panevėžio – kanauninką Kazimierą Paltaroką, Vilkaviškio – vyskupą Antaną Karosą ir Kaišedorio – kanauninką Juozapą Kuktą; gi Vilkaviškio koadjutorium su paveldėjimo teise prelatą Mečislovą Reinį. Žemaičių Vyskupas Pranciškus Karevičius 27 kovo pakeltas Skitapolio Archivyskupu.
Oficialų Apaštalų Sosto leidinį Acta Apostolicae Sedis su autentiniais Konstitucijos ir paskyrimų tekstais prisiunčiu drauge su šiuomi raštu. Bullos yra parvežtos ir bus įteiktos atatinkamiems asmenims.
Šia proga malonu man šiuo raštu atkartoti Jūsų Ekscelencijai nuoširdžią pagarbą, kurią aš jau esu asmeniškai ne kartą pareiškęs žodžiu.
*
Paryžius, 1926 m. birželio 1 d. Aukštai Gerbiamam Ministeriui Pirmininkui. Ekscelencija, turiu garbės pranešti, kad per Paryžiaus Apaštališkąją Nuncijatūrą esu gavęs iš Jo Eminencijos Kardinolo Gasparri depešą maždaug šio turinio: Apaštalų Sostas reiškia savo pasitenkinimą, kad Lietuvos su Juoju santykiai yra atnaujinti ir Jis yra nusistatęs Lietuvoje įsteigti Internuncijatūrą. Kai dėl kandidato, tai sau rezervuojasi teisę jį skirti sužinojęs ir susitaręs su Lietuvos Respublikos Vyriausybe. <...> Su aukšta pagarba, Jurgis Matulevičius, Adulijos arkivyskupas, Ap. Vizitatorius Lietuvai.
Vien šito susirašinėjimo su Lietuvos Respublikos Ministru Pirmininku pakanka, kad arkivyskupo Jurgio Matulaičio vaidmuo ir Bažnytinės provincijos steigime, ir konkordato projekto rengime būtų akivaizdus. Nebent vertėtų prisiminti patį Apaštališkosios konstitucijos Lituanorum gente tekstą. Jo lietuvišką vertimą kaip tik šiomis dienomis publikavo interneto svetainė katalikai.lt. Tikiuosi, kad pastraipa beveik pačioje dokumento pabaigoje neprasprūs nepastebėta:
O tą viską įvykdyti pavedame garbingajam broliui Jurgiui Matulevičiui, tituliniam Adulio arkivyskupui, kurį paskyrėme vizitatoriumi Lietuvai, suteikdami jam reikalingų bei tinkamų galių, įskaitant galią <...> padaryti galutinį sprendimą iškilus kokiam nors sunkumui ar pasipriešinimui <...>.
Beje, ano 1926-ųjų pavasario įvykių sūkuryje, regis, nepastebėtas ir neprisimintas bus prasprūdęs tėvo Jurgio gimtadienis. Balandžio 13-ąją. Penkiasdešimt penktasis. Paskutinis šioje žemėje.
Projektą iš dalies finansuoja
