Arkivyskupas Jurgis Matulaitis, Roma, 1925 m.
Sesuo Viktorija Plečkaitytė MVS
Ne už kalnų palaimintojo Jurgio Matulaičio atlaidai Marijampolėje (šiemet liepos 5–13 d., atlaidų programą žiūrėkite marijampolesbazilika.lt). Ruoša įsibėgėja. Šių metų atlaidų moto seniai aiškus. Vos tik popiežiui Pranciškui paskelbus Jubiliejaus metų temą – „Vilties piligrimai“ – buvo akivaizdu: keliausim su Bažnyčia. Juoba kad tarp visų Užrašuose raštu išsakytų tėvo Jurgio maldų – ir ši: „Viešpatie! Tavim pilnai pasitikiu, stiprink mano viltį.“
Tik štai Bažnyčia pastarosiomis savaitėmis gyvena istorinį momentą: Viešpats pasišaukė Šventąjį Tėvą Pranciškų ir – Habemus Papam – Leoną XIV. Ką tik įvyko inauguracijos šv. Mišios, Popiežiui įteiktos insignijos. Naujas pontifikatas prasidėjo. Oi, kaip būčiau norėjusi tuo metu pamatyti tėvo Jurgio, žvelgiančio iš dangaus, veidą, jo džiaugsmu švytinčias akis! Kodėl? Nagi akivaizdu: Popiežiaus Leono XIII pontifikatas, jo enciklikoje Rerum novarum suformuluotas socialinis Bažnyčios mokymas uždegė neužgesinamą ugnį Jurgio Matulaičio, anuomet dar studento, širdyje. Ir štai dabar, po gero šimtmečio, ta pati ugnis – Leono XIV širdyje. Bažnyčios širdyje. Bet apie tai gal rašys kas nors kitas, geriau išmanantis.
O aš skaitau Vilniaus vyskupo Jurgio Matulaičio 1923 m. rugsėjo 8 d. ganytojiškąjį laišką „Apie popiežystę“ (Taip jis pavadintas lenkų k. išleistame rinkinyje).
„Grįžtu nuo Apaštalų Sosto – iš Romos <...>. Grįžtu visa širdimi mylėdamas Šventąjį Sostą, gyvai tikėdamas, kad jis yra Dievo įkurtas ir siųstas, giliausiai įsitikinęs, kad „pragaro vartai jo nenugalės“ (plg. Mt 16,18). Tais jausmais, šiuo įsitikinimu su jumis, mano mylimieji Kristuje, noriu pasidalinti – ir jūsų sielose noriu tai sužadinti ir sustiprinti.“
Įdomu, kuo ypatingas buvo tasai Ad limina vizitas? Kas būtent paliko tėvui Jurgiui tokį įspūdį, net sujaudino, kad grįžęs neištvėrė – sėdo rašyti savo ganomiesiems? Galėjo būti tai, kad popiežių Pijų XI pažinojo asmeniškai, kad Petro soste matė žmogų, kuris, jo paties žodžiais: „mūsų krašte yra buvęs, mūsų Katedroje šv. Mišias laikęs, žino mūsų vargus, trūkumus ir mūsų reikalus. Kaip niekas kitas, jis turi mus visus savo širdyje...“. Tiksliau, monsinjoras Achille Ratti, apaštališkasis vizitatorius Baltijos kraštams, vyskupo Jurgio kvietimu pirmą kartą Vilniuje apsilankė 1919-ųjų pavasarį. Tų metų rudenį tėvas Jurgis dalyvavo jo konsekracijoje, o 1920-ųjų sausį ir kovą arkivyskupas Ratti kas kartą sustodavo Vilniuje pas vyskupą Jurgį, pakeliui į Kauną ir Rygą... Beje, įspūdžio, atrodo, būta abipusio. Ir ne momentinio. Štai citata iš Pijaus XI 1928 m. birželio 14 d. oficialaus laiško: „Negalime susilaikyti nepriminę to nuostabaus arkivyskupo Jurgio Matulevičiaus, kuris, vykdydamas mūsų pavedimus ir energingai darbuodamasis, tiesė kelius šiam religijos reikalų atnaujinimui.“ O keleriais metais vėliau, priimdamas iš marijonų dovaną – tėvo Jurgio portretą – išsitarė: Vir vere sanctus(„Tikrai šventas žmogus“). Bet svarbu ne tai. Nuostabu, kad vyskupo Jurgio laiškas – iš tiesų apie viltį, apie Petro sostą kaip vilties ženklą ir garantą! Ir skamba jis lyg parašytas šiandien:
„Tu esi Petras (Uola), ant tos uolos pastatysiu savo Bažnyčią ir pragaro vartai jos nenugalės (Mt 16,18), – tarė Kristus šv. Petrui. Gal niekuomet šie žodžiai nebuvo tokie aiškūs ir suprantami, kaip šioje gadynėje. Ar nematome savo akimis, kaip pragaro vartai puola Petro uolą? <...> Ar neregim vienok, kaip tos suktybių ir piktybių vilnys išsiblaško, susidurdamos su viršžemiška Petro uolos galybe? Kokia nuo Šventojo Sosto plūsta ramybė, kokia Dievo galybė nuo jo plečiasi, kaip vis daugiau įtakos gauna žmonių sielose! <...>
Popiežius Pijus XI Vatikano soduose. XX a. 3 dešimtmečio atvirukas
Nepalyginamai graži šv. Petro bazilika, ir nėra su kuo lyginti Vatikano, bet ne mūrų didumas, ne marmurų tviskėjimas, ne paveikslų ir kitų papuošalų grožis sudaro jų tikrąją vertę ir galybę! Šv. Petro Bazilikoje yra Švenčiausiasis Sakramentas ir jame Jėzus Kristus; po Bazilika yra nedidelė koplytėtė, kurioje yra altorius su šv. Petro relikvijomis. Čia Bazilikos garbė, čia jos vertė ir didybė! Vatikane gi gyvena Vyskupų Vyskupas, senyvas vyras baltais rūbais – vertinant žemiškai – galios neturintis kalinys*. Tai jis – Vatikano siela, tai jis – jo didybė, nes jis – viso katalikų pasaulio galva. Tarp baltais rūbais vilkinčio žmogus, tarp Viešpaties Jėzaus Švč. Sakramente ir tarp šv. Petro po Bazilika yra nenutraukiamas ryšys ir nuolatinė artimybė. Tas žmogus – tai Jėzaus Kristaus Vietininkas žemėje, tai šv. Petro Apaštalo tikrasis įpėdinis; per jį Jėzus Kristus mus valdo, moko ir veda į išganymą; jame gyvena šv. Petras ir pildo Kristaus jam uždėtas pareigas.
Pragaro vartai jo nenugalės. Pagonių pasaulis, matydamas prie kryžiaus prikaltą šv. Petrą, rodos, juokėsi iš tų Kristaus žodžių. Ir šiandien pasaulis <...> kartais sako, kad popiežių valdžia yra pasibaigusi. Net tikinčiųjų tarpe, kai mato, kaip pragariškos nedorumo vilnys <...> daužosi į šv. Petro uolą, pasijunta kai kada abejojimų, ar Apaštalų Sostas turi dievišką galybę. Koks paviršutiniškumas manymuose vienų ir silpnas tikėjimas kitų! Ne! Pragaro vartai jo nenugalėjo ir nenugalės. Jį pastatė ne žmogaus ranka, tik Jėzaus Kristaus. Pastatytas ne ant tvirto, patvaraus pamato namas turi griūti; laivas be vairininko turi virsti bangų žaislu; kariuomenė be vado, sutikdama priešą, turi išsiblaškyti; žmonių visuomenė be valdžios ir vyriausybės turi iširti. Kristus, steigdamas žemėje savo Karaliją – Šventąją Katalikų Bažnyčią – <...> žinojo, kad reikia duoti jai galingą ranką, kuri visus jungtų, širdį, kuriai visi rūpėtų ir galvą, kuri visus valdytų. Štai dėl ko paliko žemėje Popiežių. <...>
Tarp dvylikos apaštalų Kristus nuolat ir atvirai išskiria vieną šv. Simoną: jam vienam maino vardą, pavadindamas jį Petru, kas reiškia uolą; už jį moka drauge su savim mokestį; iš jo laivo moko minias ir taip trejus metus ruošia jį vadovauti Bažnyčiai; pagaliau palieka jį tos Bažnyčios pamatu ir galva, sakydamas: ‘Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus’, – tai reiškia aukščiausią valdžią ir: – ‘ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje’. (Mt 16,18–19). Tai reiškia: tavo įsakymas bus mano įsakymas, tavo leidimas – mano leidimas. Šie žodžiai nepalieka jokių abejonių: šv. Petras gavo pilną Bažnyčios valdžią. Nėra Kristaus Bažnyčios ten, kur žmonės išeina iš šv. Petro valdžios. <...>
Visi amžiai savo gyvenimu ir praktika laikosi to dėsnio: kur Petras – ten ir Bažnyčia, ir su šv. Augustinu sako: ‘Roma tarė – dalykas baigtas’. <...> Šv. Petro uola niekuomet nebuvo pasvirusi. Pragaro vartai jos nenugalėjo ir nenugalės. Tai yra pasakęs Kristus – Dievas ir Žmogus. Dangus ir žemė praeis, o Jo žodžiai nepraeis (plg. Lk 21, 33).
Kas žmogaus ranka yra pastatyta, laikui einant griūva,yra ir nyksta. Subyrėjo, rodos, nenuveikiamų Romos legionų ietys, žlugo ir pati Romos valstybė. Praskambėjo pagonių filosofų mokslas, išsisklaidė kadaise baisios erezijos, kurios, kaip audringų marių bangos, ūždamos ir putodamos daužė Petro uolą. Petro gi uola visuomet ta pati – nepajudinama, nesvyruojanti. <...> Popiežius vis dėlto sėdi Petro soste ir valdo pasaulį. Karų kankinama žmonija vis labiau ir labiau į jį kreipia akis. <...>
Kai pasaulis, nutoldamas nuo Dievo – tiesos šaltinio, kad ir labai gerbdamas mokslą, skęsta klaidų ir dažnai visai neprotingų teorijų gelmėse, – Popiežius stovi amžinosios tiesos ir patvarių dėsnių sargyboje ir drąsiai juos skelbia.
Kai pasaulis, kartodamas skambius šūkius, bet neturėdamas Dievo meilės, savo gyvenimą vis labiau remia egoizmu ir asmeniniais interesais, kai įsigali neteisybė, išnaudojimas, smurtas prieš silpnuosius ir prievarta prieš įstatymą, – Popiežius, kaip visuomet, sergsti teisingumo dėsnius ir juos drąsiai primena.
Kai pasaulyje taip karštai visų trokštama, taip garsiai skelbiama, bet Dievu ir tiesa neremiama laisvė virto anarchija ir palaidumu, o kai kur net baisia tironija ir teroru, – Popiežius stovi tikros laisvės sargyboje, tos laisvės, kuri išlaisvina žmogų iš nuodėmių ir blogų įpročių ir teikia jam dvasios, tai yra Dievo sūnų laisvę, tos laisvės, kuri yra kiekvienos tikros ir asmeninės, ir visuomeninės, ir politinės laisvės šaltinis.
Kai pasaulyje silpstant tikėjimui Dievu tiek pat stiprėja puikybė ir neapykanta, kai kyla klasinių, partinių ir tautinių egoizmų kovos ir, nežiūrint garsių lygybės, brolybės šūkių, upeliais plaukia tose kovose kraujas – Popiežius drąsiai visus kvietė ir kviečia į meilę ir gailestingumą, į santaiką ir ramybę. Jis visiems, ir pavieniams žmonėms, ir tautoms nenustodamas primena, kad visi vieno Tėvo, esančio danguje, vaikai yra tarp savęs broliai, <...>, kad nesusilauksime tikros ir patvarios taikos ir ramybės, jeigu ji nebus remiama Dievo tiesa ir teisingumu <...>.
Taip Apaštalų Sostas ir senovės amžiais, ir dabar yra pusiausvyra. Žmonės, nutoldami nuo Dievo, praranda ją ir pradeda kristi į prapultį tiek dorovės ir dvasios srityje, tiek šiaip jau gyvenime. Kad tai visas pasaulis įeitų į Katalikų Bažnyčią ir remtųsi į Petro uolą, kad tai iš tikrųjų imtų gyventi pagal tikėjimą, tikrų tikriausiai nebūtų žemėje tiek ašarų, tiek karų, tiek blogo ir Dievo ramybė, Dievo palaima būtų su juo, o žemėje būklė darytųsi panaši į laukiamąjį rojų.“**
Štai dar viena intencija maldai palaimintojo Jurgio atlaiduose, dar viena nauja spalva nuoširdžiam maldavimui: Viešpatie, stiprinki mano ir visų mūsų viltį ! Dar vienas motyvas eiti, važiuoti ir šauktis Tėvo Jurgio užtarimo: palaimintasis arkivyskupe Jurgi, melsk už popiežių Leoną, melsk už Bažnyčią, melsk už pasaulį, už mus!
* Po to, kai 1870 m. rugsėjį Pjemonto karalystės kariuomenė, vienydama Italijos žemes, užėmė Romos miestą ir taip galutinai panaikino popiežiaus valstybę, Vatikane rezidavusio Romos vyskupo juridinis statusas Italijos valstybėje buvo neaiškus. Todėl popiežiai save vadino pasaulietinės valdžios įkaitais, įkalintais Vatikane. Šis klausimas buvo išspręstas 1929 m. vasario 11 d., kai Laterano Šv. Jono bazilikoje buvo pasirašytos sutartys tarp Šv. Sosto ir Italijos vyriausybės, įtvirtinusios Vatikano valstybės suverenitetą.
** Parengta pagal: J. Matulaitis, ganytojiškasis laiškas, in: „Arkivyskupas Jurgis Matulevičius“, red. kun. K. Čibiras, Marijonų spaustuvė Marijampolėje, 1933, p. 207 ir Bł. Jerzy Matulewicz, List pasterski o papiestwie, in: Bł. Jerzy Matulewicz, „Listy Polskie“, Centrum Formacji Maryjnej „Salvatoris Mater“, Licheń Stary, 2012, p. 165.
