Arūnas Kučikas su artimaisiais. LR Prezidento kanceliarijos /Roberto Dačkaus nuotrauka
Tai buvo mūsų laikas. Taip Atgimimą ir Nepriklausomybės atkūrimą prieš 35-erius metus apibūdina Kauno arkivyskupijos Carito vadovas, diakonas Arūnas Kučikas, už socialinės pagalbos programas pažeidžiamų šeimų vaikams, pastogės neturintiems žmonėms, epilepsija sergantiems asmenims, nuteistiesiems ir jų artimiesiems apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.
„To laiko ženklas – laisvės pojūtis. Laisvės, kai gali veikti dėl kitų žmonių. Kai niekas nebevaržo, nieko nereikia atsiklausti“, – duodamas interviu valstybinių apdovanojimų išvakarėse sakė diakonas Arūnas, prisimindamas, kaip tuomet su jaunimo organizacija Actio Catholica Patria Kaune pradėjo naują iniciatyvą Lietuvoje „Maistas ant ratų“, išvežiodami šiltą maistą vienišiems ir sergantiems žmonėms.
– Kodėl rūpėjo organizuotas veikimas, darbas su jaunimu?
– Man pačiam tuomet buvo 27–28 metai. Norėjosi pakeisti visuomenę. Šiandien tai gali skambėti naivokai, tačiau tuomet tai taip įtraukė, kad lyg per rūką prisimenu namus, o juk jau buvau vedęs, su žmona auginome dukrą, gimė pirmasis sūnus.
Man tada atrodė, kad mokykla veikia ne taip ir kad jaunimas turėtų mokytis iš savo patirties, veikdami. Kvietėme jaunus žmones prisidėti prie pagalbos vargstantiems, paskui – dalintis patirtimi, visiems paliečiant kitas svarbias temas.
Sovietiniu laiku net darant gerus darbus vyravo kolektyvinis ura!, labiau primestas, o ne laisvas veikimas išvien, kaip tas, kurio banga atkurtos Nepriklausomybės metais kilo. Jaučiau, kad per tai visuomenė gali pradėti laisviau kvėpuoti. Paraleliai vyko privatizacija, kova dėl statuso, resursų. Nesinorėjo, kad laisvė apsiribotų galimybe važiuoti į Jugoslavijos turgus, vežti metalą iš Rusijos, kad tik užsidirbtum pinigų.
Mus mieste mažiau palietė kolūkių griuvimas, tačiau užsidarinėjo gamyklos, įmonės. Ir jauni žmonės, kurie pas mus ateidavo, prasitardavo, kad daugelio jų tėvai – nuolatinėje įtampoje, nes jau yra be darbo ar gali likti be jo. Tokios organizacijos, kaip Actio Catholica Patria šiems žmonėms buvo, kaip dabar sakytume, vilties ženklas. Juk namuose nuolat teko girdėti tėvų pykčius ar dejones „kas dabar bus?“
– Ne visi prisitaikė.
– Ne visi gebėjo prekiauti ar turėjo iniciatyvos kažkur važiuoti. Po pervartos dalis visuomenės liko „ant ledo“. Būdami jauni mes tai matėme kituose jaunuoliuse, su kuriais bendravome.
Panašiu metu Vilniuje psichologės Onos Polukordienės iniciatyva prasidėjo konsultavimas Pagalbos jaunimui linijoje. Ten irgi labai sąmoningai rengė savanorius pagelbėti žmonėms. Klaipėdoje kūrėsi dvasinės pagalbos jaunimui centras, kiek vėliau Vilniuje įsteigus naują palaimintojo Jurgio Matulaičio parapiją aktyvūs katalikai pasauliečiai ėmėsi visiškai naujų iniciatyvų, grupių, stovyklų, bendradarbiaudami su kunigais, Assumption seserimis. Tai buvo visiškai nauja... Sąmoningesnė savanorystė, kai pats ugdaisi ir nori ugdyti kitą.
„Kilti ir kelti“ toks buvo prieš 35 metus Lietuvoje atkurto Carito kvietimas. Tačiau vienaip ar kitaip visi veikėme socialinės laboratorijos principu.
– Klojote NVO pamatus nežinodami, kas tai yra?
– Man asmeniškai pasisekė gana anksti patirti, kaip tai veikia Vakaruose. Rūpėjo, kad ir Bažnyčioje jaunimas galėtų būti stiprinamas. Tobula visuomenė atrodė tokia, kurioje nedominuoja nei valdžia, nei verslas, nes yra tik du iš veikėjų. O trečias – lygiavertis NVO sektorius su galimybe žmonėms įsitraukti į problemų sprendimą, pilietines, kultūrines, socialines iniciatyvas. Tikėjau tokiu modeliu, ir dabar manau, kad geriau nelabai sugalvosi.
– Kokia mūsų pilietiškumo „temperatūra“ po beveik 35-ių atkurtos Nepriklausomybės metų?
– Vertinant kaip viešąjį sektorių, Lietuvoje NVO situacija yra gera. Tačiau tam reikėjo daug pastangų. Pvz., Savanorystės įstatymas, prie kurio teko dirbti, aiškiai brėžė skirtį tarp savanorystės ir nelegalaus darbo. Turėjo instaliuotis visas paketas teisės aktų, žinoma, su didele pagalba iš Vakarų. Tos pačios Jungtinių Valstijų Amerikos tarptautinės plėtros agentūros USAID, bendradarbiaujant su Atviros Lietuvos fondu, jau nekalbant apie Vakarų šalių Bažnyčios pagalbą. Šiandien kiek norime, galime mėginti tai kvestionuoti, tačiau užsienio paramos svarba Lietuvai – akivaizdi.
Tikrai gerai veikianti NVO sistema gyvuoja maždaug nuo 2010-ųjų. Pora sunkumų, ypač po to, kai mus nustojo remti Vakarų šalys, – lėšų pritraukimas iš privačių aukotojų ir vietos įmonių paramos. Antras sunkumas – tam tikras pačių NVO nuovargis. Kai buvo daug entuziazmo, trūko galimybių. Kai pradėjo vertis galimybės, dalis entuziastų susiradę ramesnes vietas, išėjo į kitas sferas dėl didesnių galimybių išgyventi. Kai kas nusivylė, kiti – nustojo augti ir vystyti savo organizacijas, kaip dažnai atsitinka, kai lyderis užsibūna per ilgai.
Kad ir kaip būtų, NVO šiandien gerai organizuotos, įtakingos savo ryšiais, gebėjimu kalbėti su visuomene, politikais, žiniasklaida. Tačiau NVO įvairovei grėsmę kelia iš paties sektoriaus kylantis siekis ją siaurinti, eliminuojant religines bendruomenes. Jos skiriasi nuo NVO, tačiau tikrai nėra valdžios įkurtos, dirba ne dėl pelno, o atliepdamos dvasinius, emocinius, socialinius žmonių poreikius. Bandymas išstumti tokį didelį ir plačiai veikiantį darinį, kaip religinės bendruomenės, mano nuomone, yra didelis minusas NVO sektoriui. Tai mus ne tik priešina, bet ir silpnina.
– Kokius žodžius išskirtumėte, kurie prieš 35 metus buvo reti ar naujiena?
– Visų pirma – „savanoris“. Nes prieš 35 metus šis žodis daugeliui siejosi su savanoriais krašto gynėjais. Kitas žodis, kuris iš pradžių neramino, o paskui nervino prie nuolatinio finansavimo įpratusias institucijas ir žmones – „projektas“.
Žodžių junginys, kurio anksčiau nebuvo, ir kuris mums šiandien aktualus – „lėšų telkimas“. Kaip ir „atstovavimas“ kieno nors interesams. Galop išskirčiau „bendruomenę“, vietoje „visuomenės“ ar „kolektyvo“.
– Visi šie žodžiai – ir apie Caritą , kuriame darbuojatės pastaruosius 8 metus, nors prieš tai prezidento Valdo Adamkaus komandoje kuravote jaunimo politikos bei pilietinio sektoriaus sritis, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje rūpinotės bendruomenėmis.
– Caritas turi plačiausią pagalbos tinklą Lietuvoje, taigi, „savanoris“, „atstovavimas“, „lėšų telkimas“ – ir mūsų žodynas. Tik tiek, kad būdami Bažnyčios misijos dalimi savo sėkmes ir nesėkmes galime vertinti ne vien „projekto“, bet daug platesnėje perspektyvoje. Tai padeda priimti, kad gal ne viską galiu padėdamas žmogui, bet stengiuosi eiti su juo kartu. Žiūrėti, ką dar galiu padaryti, tačiau pripažinti ir tai, kad asmuo, kuriam padedu, yra svarbiau nei mano pastanga.
Nešališkas požiūris, besąlygiška pagarba žmogaus orumui leidžia ramiau vertinti situacijas, kurios nuo mūsų nepriklauso. Padėti žmogui be „nervo“ greičiau jį „pastatyti ant kojų“, be pykčio ir nepasitenkinimo, jeigu kažkur nepavyko mums arba jam.
– Kas svarbu Caritui ?
– Svarbu, kadžmogus, kuriam sunku, nesijaustų nereikalingas ir vienišas. Ir kad atsirastų, kas jam skiria laiko. Pirmoji pagalba – išklausyti, išgirsti. Išbūti kartu. Jeigu žmogus atkrito – grįžti į tą pačią vietą, nuo kurios buvo atsispirta, priimant, kad ne visada galime padėti, kiek jau padėjome ar norėjome padėti. Tačiau Caritas – tai ir specializuota pagalba sprendžiant sunkias konkretaus asmens gyvenimo situacijas.
– Kur link kreipiate savo žvilgsnį ir kviestumėte pažvelgti mus?
– Šiandien manau, kad laisvė nėra savaime suprantama ir kad ją reikia apginti ne tik iš išorės. Tikrai norėčiau, kad ne ginklavimuisi būtų skiriamos lėšos, bet švietimui, pagalbos tinklams, investavimui į Lietuvos žmones, juk mūsų tiek nedaug. Tačiau tokia yra tikrovė. Todėl svarbu pasikartoti, kad laisvė, nepriklausomybė yra ir vidinės mūsų pastangos siekti, jog kiekvienas žmogus Lietuvoje jaustųsi mūsų visuomenės dalimi.
– Ačiū už pokalbį.
Kalbino Ieva Urbonaitė, Lietuvos Caritas
