Vaivos Narušienės asociatyvi nuotrauka
Tėvas Antanas Saulaitis SJ
Jubiliejaus metams Bažnyčioje prasidėjus, vis dažniau Popiežiaus ir kituose raštuose skaitome skatinimą misionieriškai dvasiai ir raginimą kiekvienam / kiekvienai gyvai įsijungti į tikinčiosios bendruomenės veiklą ir gyvenimą.
Ne taip seniai, prieš 50 metų, Ispanijoje rinkdavosi suaugusiųjų maldos ratelis. Atėjo jiems maldingas įkvėpimas, kad jų būrelio narys kunigas turėtų visų vardu, t. y. būrelio remiamas ir palaikomas, vykti į tolimą misiją, į tokią šalį, kaip dvasininkų stokojantys Brazilijos šiaurės rytai. Kunigą maldingai išlydėjo.
Šis nuvykęs skyrė pirmus kelis mėnesius surasti pačią prasčiausią ir vargingiausią parapijėlę. Sėdėjo dvi dieni savo keturratyje miestelio aikštėje, kol vaikutis ir senelis išdrįso nematytame automobilyje nepažįstamą žmogų kalbinti. Pasisiūlė gyventojams patarnauti su viena sąlyga: visi bažnytiniai patarnavimai – laidotuvės, krikštynos, santuokos ir kitos – būsiančios nemokamos, jei 90 šeimų sutiktų vieną kartą per mėnesį atnešti jam valgyti.
Galima suprasti, kad kiekviena vargdienių šeimynėlė nejučiomis ištarė savo „siųsk mane“ tokiam naujam uždaviniui, o parapija, dešimtmečius merdėjusi šalia savo apleistos šimtametės bažnytėlės, staiga atgijo, beveik savaime įtraukdama gyvenančius toliau esančiose sodybose. Po kiek laiko aplinkiniai kaimeliai pradėjo norėti pamaldų, o kunigas bent kartą per mėnesį aplankydavo kiekvieną, kol išaugo į 40 stotelių.
Kiekvienoje stotelėje kuris nors suaugęs ar šeima ėmė vadovauti ar atstovauti gyventojų rateliui. Nuo 17-metės mergaitės iki 70-mečio senelio vadovavo bendruomenėlės pamaldoms kas sekmadienį, paskaitydavo tos dienos mintį, pranešdavo savo reikalus į parapijos šerdį prie apylinkės bažnyčios miestelyje. Šie žmonės tarė: „Siųsk mane“ savo būreliui ir tuo pačiu – Viešpačiui, buriančiam savo tikinčiuosius.
Maldos būrelis Ispanijoje nesnaudė. Po kiek laiko jie ėmė tartis, kad jų tarpe esantysis kunigas irgi turėtų skubėti tai parapijėlei padėti, ir jį išsiuntė su dviem galingais arabiškais žirgais, tam, kad galėtų per kopas, pajūrius ir laukus pasiekti tolimesnius kaimus be bėdos. Taręs savo „siųsk mane“ šis uolus jėzuitas jodavo vienu žirgu, kol tas imdavęs dusti, tada persėsdavo ant antro ir lėkė į dar kitą kaimą ar sodybėlių žiedelį.
Parapijėlės židinių atstovai ir atstovės kas mėnesį susirenka pasitarti, mokytis, dažnai iš namų išeidami dar naktį, po trijų keturių valandų atsirasdami klebonijos kiemelyje, kur laukia trys tradiciniai kubilai: vienas – daržovėms, kitas mėsoms ir žuvims, trečias miltingoms bulvėms, kukurūzams. Pasakę „taip“ bendroms pastangoms maitintis, pritaria ir visos parapijos klausimų, uždavinių aptarimui. Be žodžių tardami: „Taip, siųsk mane.“
Vaivos Narušienės asociatyvi nuotrauka
Vaikučiai neužmiršti. Gal švenčiame Šv. Juozapo dieną bendraudami, o vakarop Mišiomis ir užkandžiais? Paaugliai su meškerėmis ir dar kuo, kiti – iš namų su bulve, daržove ir dar ką pasiėmę, už kopų – į jaukią raguvą. Vakarienė su vietine žuvimi, savaip paruoštomis bulvytėmis ir dar kuo, atsineštu vandeniu. Kiekvienas vaikelis prisideda, nejučiomis, ir apie tai dar nežinodamas, taria „taip“ kvietimui „Siųsk mane“, nori prisidėti, kitus palaikyti, pradžiuginti, kartu giedoti, melstis, bendrauti, vaišintis, žaisti, pasakoti, klausytis gamtos ir širdies.
Lyg būtų ne bažnytinis reikalas, bet kilo mintis prie bažnytėlės burti veiklius vyrukus, padedančius patarnauti įvairiausiais būdais, ieškančius , kaip vadovauti jaunimo rateliams, jauniesiems, kaip spręsti bažnytėlėje kilusius uždavinius, kokiais rankų darbais prisidėti. Šiuos vyrus reikėjo apgyvendinti ir maitinti. O kodėl gi nedėti pastangų, kad kuo daugiau jaunų žmonių galėtų toliau mokytis didmiestyje už pusketvirtos valandos autobusu? Vėl „Siųsk mane“ klausimas: ruošiantis siųsti vaikus mokytis, Ispanijoje maldos ratelis savo ruožtu paremia bendrabutėlio pirkimą mieste tik šios apylinkės mokiniams su šios pačios parapijos suaugusiais-globotojais.
Kai parapijos kunigas vyksta į tolimesnį kaimelį ar kaimelių junginį, su juo važiuoja sielovadinis būrelis, keli suaugusieji, keli paaugliai, keli vykstančių vaikučiai, visi su savo uždaviniais. Apsiima padėti pamokyti ar pravesti giesmes, išdėlioti bažnytinius reikmenis, paruošti altorių koplyčioje ar kitame pastate, surasti skaitytojus arba jiems būti pavyzdžiu, bendrauti su vietiniais, kartu su kunigėliu kalbinti jaunus ir senesnius.
Klebonas, pripratęs leisti žmonėms susigaudyti, suprasti, patiems įsipareigoti, ir duodamas savo uolumu maloningą pavyzdį, nieko nesako apie bažnytėlės pastato reikalus. Tai vieną gražią dieną vyrai kunigui primena, kadgi langai kreivi, durys nekokios, sienos aižėja, dar kas taisytina. Jis apsidairo, pastebi.Tikrai taip! Ir pamažu, šiek tiek kaimiškai lėtai, bet tvirta ir pajėgia valia vyrai tarė: „Taip, siųsk mane.“ Nedidelė bažnytėlė, čia nuo pirmųjų dienų esanti netoli jūros, staiga pasiruošė švęsti savo 150-metį.
Visai tinkama būtų savo parapiją, mokyklą, draugiją, labdaringą įstaigą, draugų ratelį ar kitą būrį vertinančiai apžvelgti ir dėkinga širdimi atpažinti tuos „Siųsk mane“ asmenis, prisiėmusius atsakomybę už kitus, už bendrą reikalą, už gyvąją Evangeliją mūsų laikais.
