Dr. Gintautas Vaitoška
pexels.com nuotrauka
Tokia frazė skamba poetiškai, ir kyla klausimas, kaip skaistus žvilgsnis veikia mūsų mintis ir emocijas realiai (t. y. ar neturime reikalo tik su „poezija“). Poeziją siejame su grožiu, tačiau nuo XIX a. grožis mene dažnai tapo atsietas nuo to, kas gera bei teisinga (filosofiškai formuluojant – nuo gėrio ir tiesos transcedentalijų) ir prarado visuomenę kuriančią galią.* Tačiau lietuvių kalboje – iš tiesų, vienintelėje Europos kalboje (!) – žodis „skaistus“ pažymi ir tai, kas gera, ir tai, kas gražu. Būtent šis dorybei įvardinti vartojamas žodis mūsų kalboje dar turi vienuolika su morale nesusijusių reikšmių.
Apie šviesos skaistumą ir žvilgsnį
Paskaitykime Lietuvių kalbos žodyną. Aiškiai matančios akys yra skaisčios; skaistus yra „skaidrus, tyras, permatomas“ upelio vanduo; skaistus „blaivus, aiškus“ protas; „skardus, skambus“ paukščio giesmės balsas taip pat skaistus; skaisti raudonai žėrinti karšta geležis, tačiau ir ryškiai žalias augalo stiebas yra skaistus, skaistūs yra švarūs saulėti namai. Jei tokias skaistumo prasmes esame primiršę, tai ir dabar visiems suprantamai sakome „skaisti saulė“, „skaisti diena“, nors kiek rečiau tebesakome „skaistus veidas“, „skaistūs skruostai“... Visi šie žodžiai kalba apie grožį, kuris siejasi su šviesa, linksmumu, džiaugsmu. Tuo lietuvių kalba yra ypač gili ir „teologiška“: žymusis teologas Albertas Didysis grožį apibrėžė kaip „gėrio spindėjimą“.**
Kalbėkime apie žvilgsnį. Karolis Wojtyla rašė, jog skaistaus žmogaus požiūris į kitą asmenį yra skaidrus, permatomas. Sielos dugne šviečia benevolence – gero linkėjimas! Nors Wojtyla nekalba konkrečiai apie žvilgsnį, tačiau akivaizdu, kad mano santykiuose su kitais tai, kokiu žvilgsniu žiūriu, yra labai svarbu. Lietuviškai sakome: požiūris. Kalno pamoksle Jėzus kalba apie vyro žvilgsnį į moterį, ir jau Aristotelis, o po jo visa krikščioniška tradicija primena, kad mes mąstome vaizdais (conversio ad phantasmata). Mintis yra vaizdinys, tad kaip žiūrime, taip ir mąstome.
Fiziologai nėra ištyrę, kas vyksta kūne, kai žmogaus žvilgsnis yra skaistus. Galima būtų manyti, kad tai įmanoma. Pavyzdžiui, mokslas paaiškina, kodėl mergina atvirumo gyvybei laiku – 14–16 vaisingumo ciklo dienomis – yra ypač graži. Buvo pateiktos tos pačios merginos nuotraukos, darytos įvairiomis ciklo dienomis. Eksperimento dalyviai, nieko nežinoję apie ciklą, nurodė, kad gražiausia mergina yra būtent tomis dienomis. Sakydami, kad mokslas paaiškina grožio priežastį, turime omenyje ne tik tai, kad yra žinoma, jog čia veikia estrogenas, kuriantis naujos gyvybės pradžios galimybę, bet ir tai, kad yra suprasta, kodėl tuo metu merginos veido oda atrodo skaisti, akys įspūdingos ir pan. Tai siejama su smulkiųjų kraujo indų kraujotakos suaktyvėjimu, simpatinės nervų sistemos aktyvumo poveikio vyzdžių pločiui ir pan. Ir vis dėlto ne viską būtų galima taip lengvai paaiškinti: tarkime, vyzdžiai gali būti išsiplėtę ir baimės metu, o akių spindėjimas kartais atrodo „nesveikas“, susijęs su sumišusia psichikos būsena. Tačiau mes skiriame tokias būsenas ir akių išraiškas: džiaugsmu spindinčios akys yra kitokios, nei, tarkime, žibančios godumu. Ne taip svarbu, kad fiziologinė tokių skirtumų priežastis nėra išaiškinta. Regis, taip pat nesunkiai atpažįstame gašlumu užtemdytą žvilgsnį.
Jame nematysime gero linkėjimo. Kitoks ir prislėgto žmogaus žvilgsnis: akys nespindės džiaugsmu. Tačiau jei žmogus linki kitam gero – o tai yra skaistaus žvelgimo į kitą asmenį sąlyga – džiaugsmingumą jo akyse matysime. Bonum diffusivum sui kalba Šv. Tomas Akvinietis: gėris save spinduliuoja, o grožis, kaip jau minėjome, yra gėrio spindėjimas. Skaisčios akys yra gražios. Persų poetas Kahlilas Gibranas taip aprašo Marijos Magdalenos susidūrimą su Jėzaus žvilgsniu: „Jis pažiūrėjo į mane, ir mane palietė jo akių vidudienio spindėjimas.“ Pietų krašto vidudienio saulė itin skaisti. Nelengvai mes galime suvokti tokį grožį, tačiau merginoms galime sakyti, kad skaisčiausias ir gražiausias vyras žmonijos istorijoje buvo Jėzus. Yra.
Skaisti vidinė būsena
Mūsų laikmetyje esame pripratę ieškoti gerų būsenų. Galima ir taip kviesti jaunimą į skaistumą: „Būsite puikios nuotaikos!“ Tai tiesa, tačiau taip sakydami griautume pamatą, ant kurio meilė yra džiaugsminga. Savanaudiškumas yra meilės priešas. „Save spindintis gėris“ todėl ir spindi, kad jo netemdo egoizmo šešėlis. Neturėtume taip „pardavinėti“ skaistumo vertės. Stasys Šalkauskis jaunimą kvietė „psichofizinį“ ir su amžiumi silpstantį jaunatvišką entuziazmą perkeisti į laiko neišdildomą dvasios jaunatvę. Jei jaunatvės entuziazmas yra Dievo dovana, tai dvasios jaunatvė – moralinis žygdarbis (panašiai kaip ir eroso išgryninimas į agapę). Jaunatviškas idealizmas susidūręs su blogiu gali priblėsti ar ir visai užgesti. Jis išlieka tik stengiantis įgyvendinti palaimintojo Jurgio Matulaičio mylėtą principą: „Nugalėkite blogį gerumu.“ Kitaip sakant, džiaugsmą išlaiko Viešpaties Kryžiaus panėšėjimas. Ir vis tik atlygis didesnis už pastangą!
Dievas atlygina: gero linkėjimas yra džiaugsmingas! Tiesa, skaistus merginos suvokimas jaunam vyrui gali tapti iššūkiu: kaip rašoma Meilėje ir atsakomybėje, kūniškas įspūdis gali būti pirmasis momentas patyrimo grandinėje, po kurio reikalinga greitai suvokimą suasmeninti – suvokti ją kaip asmenį. Tai reikalauja pastangos, tačiau kilnumas teikia džiaugsmą. Žymus kanadiečių filosofas Kennethas Schmitzas altruizmo terminą sieja su liberalizmo epochoje įsigalėjusia individualizmo tendencija: altruizmas dažnai suvokiamas kaip asketiškas savęs paneigimas, beveik apiplėšimas. Nors tokia vidinė laikysena yra klasikinė dvasingumo savybė, vis dėlto neverta pamiršti, rašė filosofas, jog ji reiškia ir altruistiško asmens kilnumą. Kitaip kalbant, ir jo paties šviesią vidinę būseną.
Tai, kad kilnumas – o skaistus asmuo yra ir kilnus – daro žmogų laimingą, galima matyti Aristotelio įvardintame ir visos Vakarų tradicijos perimtame potencijos aktualizavimo kontekste. Koks tai „burtažodis“? Kiekvienas Dievo kūrinys, kalbėjo senasis filosofas, siekia to, kas jame tobuliausia: paukštis – skrieti aukštai, kiškis – lėkti greitai ir pan. Dabar kalbama apie „savirealizaciją“, labiausiai siejamą su humanistinės psichologijos autoriteto Abrahamo Maslow darbais, o savo potencialo išskleidimą, nuolatinį augimą pagrindiniu žmogaus gyvenimo tikslu laikė Alfredas Adleris. Tobuliausia žmoguje yra jo galėjimas kurti gėrį nugalint pagundą kitus išnaudoti – kitaip sakant, būti doram. Aristotelis kalbėjo, kad laimingas yra doras žmogus. Žinoma, šią tiesą reikėtų „išskleisti“: kad „geras“ reiškia „kvailas“ yra paplitusi nuomonė („Abelis“ sakoma pas mus... nors yra šalių, kur šis vardas vaikams tebeduodamas). Trumpai sakant, doras žmogus išlaiko su kitais gerą ryšį, kuris yra laimės jausmo šaltinis. Gerą ryšį psichinės sveikatos esminė sąlyga mini oficialūs psichinės sveikatos apibrėžimai. Nors šis klausimas gilus ir žinome, kad kartais gero ryšio kaina apima ir kentėjimą, vis dėlto akivaizdu, kad sekuliarus mokslas patvirtina Didžiojo įsakymo – meilės – vertę laimės pojūčiui. Kita vertus, gana akivaizdu, kad nedoras žmogus nėra laimingas.
Žvilgsnis Šventajame Rašte
Paprastumo ir mūsų temos labui pažvelkime į šio asmens akis. Paniuręs žmogus ir žiūri niūriai, jo nuotaika slogi, o žvilgsnis apniukęs, apsiniaukęs. Skaisti saulė yra džiaugsmo šaltinis – netgi jei bibliniuose kraštuose dažnai labai laukiama lietaus. Vanduo taip pat palaimina. Neskaistus žvilgsnis reiškia norą kitu pasinaudoti ir dažnai to noro frustraciją – nepasitenkinimą ir blogą nuotaiką. Tiesa, noras gali būti ir patenkinamas, tačiau jei aistra nėra meilės dalis, ji veda į liūdesį. Nebūtų sunku parodyti, kad seksualinės revoliucijos išpopuliarinti priešvedybiniai intymūs santykiai yra susiję su jaunų žmonių, kenčiančių nerimą ir depresiją, skaičiaus augimu. Apie tai dar septintajame praeito šimtmečio dešimtmetyje kalbėjo žymus amerikiečių psichiatras Rollo May. Jei meilės neapvainikuoja įsipareigojimas, ji yra trapi.
Nei mergina, į kurią vyras žiūri neskaisčiai, nei vyras, kurį moteris nori „įtraukti į save ilgomis blakstienomis“, nesijaučia smagiai. Pastaroji frazė skamba juokingai, tačiau tai iš tikrųjų yra Patarlių knygos 6 skyriaus 25 eilutės vienas iš galimų angliškų vertimų (Septuagintoje, o taip pat hebrajiškame originale kalbama, kad vyras gali būti pagautas jos akių „vokų“). Šv. Raštas yra antropologiškai tikslus: vyras yra aktyvus, moteris – receptyvi; Kristus vyrams draudžia žiūrėti į moterį neskaisčiai (gašliai), o Patarlių knygoje vaizduojama neskaisti moteris, kuri vyrą „įtraukia į save“ savo žvilgsniu. Moters atveju tai nebūtinai kūniškas neskaistumas. Karolis Wojtyla rašė, kad didesnis iššūkis yra emocinis egoizmas: neskaisti moteris gali siekti pasinaudoti vyru ne tiek kūniškai, kiek emociškai.
Suprasti emocinio skaistumo vertę merginoms gali būti sunkiau nei – kūniškojo. Gašlus žvilgsnis – pernelyg aiški problema. O geisti vaikino dėmesio ir jį „gaudyti ilgomis blakstienomis“ gali atrodyti mažiau grubu, gal ir iš tikro. Vis dėlto tai yra emocinis egoizmas. Jei mergina labai ieško sau dėmesio tam, kad mylėtų vaikiną, ši meilė gali būti silpnesnė dėl jos egocentrizmo. Tačiau dar blogiau, jei ji ieško dėmesio tik dėl malonumo ir prestižo. Greičiausiai abiem atvejais šviesa jos akyse nebus skaisti.
Tad apie šviesą: „Kūno žiburys yra akis“, sako Jėzus Mato evangelijoje. „Todėl, jei tavo akis sveika, visam tavo kūnui bus šviesu“ (6, 22–23). „Kūnas“ šiuo atveju reiškia visą asmenį, jo protą ir gyvenimą, o žiburio šviesa – skaisti. Jėzus perspėja apie blogas neskaisčios akių šviesos pasekmes: „Tad jei tavo šviesa yra tamsi, kokia baisi yra toji tamsa!“ (6, 24). Atrodo, kad nebus perdėta teigti, jog mes, lietuviai, turime išskirtinę Dievo dovaną dėl žodžio „skaistus“ saulėtų prasmių.
Projektą iš dalies finansuoja
