Vido Venslovaičio asociatyvi nuotrauka
Antanas Gailius
Kaip gyvenam, bičiuliai? Smagu juk, ane? Pagaliau, pagaliau, po tiek pastangų, vedami paties Respublikos Prezidento ir sutelkę visas, ligi pačios paskutinės, pajėgas įstengėme išguiti viso blogio šaknį, nekenčiamąją Šėtonytę, ir dar tą, kurio pavardės negalima minėti bent kurį laiką, iš didžiosios politikos. Pavargti, teisybė, reikėjo. Mamai Vilijai teko meluoti per visus kanalus, kad ji, tikrai ji ves mus į šviesųjį rytojų, kunigams, kaip girdėjau, teko iš sakyklų agituoti už tokį vieną Remigijų, broliui pranciškonui po rinkimų teko lyginti jį su pačiu Viešpačiu Jėzumi, buvo ir kitokių vargų, bet vis dėlto pavyko.
Dabar jau, praėjus šimtui pirmųjų naujosios vyriausybės dienų, galime džiaugtis, ane? Turime valdžią, kurios taip ilgai troškome. Prezidentui nebereikia vis burnoti ant vyriausybės, minėtasis „naujo ryto“ prie Nemuno nešėjas vis ką nors pakalba, kas mums labai patinka, o kai kam – aišku, tik liaudies priešams – gal ir nepatinka, bet juk Ministras Pirmininkas sako, kad tai, kas ką kalba, yra nesvarbu, ir apskritai nesvarbu, kas ką daro. Todėl, pavyzdžiui, jau ir vyskupas gali ramiai eiti švęsti naujojo ministro inauguracijos nesukdamas sau galvos, kad apie tą ministrą vos prieš savaitę garsiai kalbėta, jog jis mėgsta vakarėlius su striptizu ar prostitutėmis – kas ten supaisys. Ir kas gi čia tokio?
Teisybė, toks Dainius Žalimas nerimauja, kad mes pamažu slenkam Gruzijos (ne, ne Sakartvelo, Gruzijos) linkui, bet ten juk viskas gerai, ten niekas nekelia tokių bjaurių klausimų kaip partnerystė, ten uoliai puoselėjamos šeimos vertybės, ten nenorima karo, todėl draugaujama su Rusija. Pamažu gal ir mes su ja pradėsime draugauti, juk išguitas tasai, kurio vardo negalima minėti, ir kuris dėl tos Rusijos vis gadino ir gadino nervus ne tik mums, bet ir visai Europai.
Apie karą, žinia, dabar kalba, kas tik netingi, bet Ministras Pirmininkas mano, kad nereikia bauginti žmonių. Ir tikrai – žiūrėkit, Amerikoje pagaliau atėjo į valdžią toks Trumpas, ir jiedu su putinu netrukus tą karą ims ir užbaigs. Ir stos amžinoji taika.
Tiesa, konservatorių ir tarptautinio gėjų sąmokslo vis dar tebeveikiama žiniasklaida mėgina spardytis, štai ima ir ištraukia iš po visų kilimų ten pašluotąją Vilniaus grabų istoriją. Arba padeda grupelei tautos klaidintojų klastingai išvilioti iš mūsų per penkis milijonus eurų Ukrainai paremti. Klausykim tų, kurie geriau žino, kur tuos pinigus verta išleisti. O su žiniasklaida netruksim susitvarkyti, LRT apvalys cenzūrinis auditas, o tada ir kiti apsiramins.
Štai ir baigsis visos blogybės. Juk apie ką nekalbama, to ir nėra. Tuoj nebebus nei karo, nei melo, nei vagysčių.
Rašau piktai, gal ganytojai ir vėl sakys, kad taip rašyti nekrikščioniška, bet kad nebegaliu tylėti. Neseniai vienas mielas poetas kone su ašaromis kalbėjo, kad turime ką nors daryti, kad tylėti darosi jau nusikaltimas. Aš irgi manau, kad šitą Kovo 11-ją pasitinkame su tokiu nerimu, kokio nepatyrėme gal net nuo Sausio 13-osios dienų. Ne veltui juk randasi tokios iniciatyvos, kaip siūlymas kurti nacionalinės vienybės koaliciją. Tik niekas nežino, kaip to pasiekti.
Tokiame kontekste ir vėl pasigendu Bažnyčios balso. Bet iš kur jis rasis, jeigu bent dalis tų, kurie galėtų (manau, ir turėtų) prabilti, tikriausiai vis dar patenkinti vieno koalicijos partnerio skelbiamomis tiesomis. Žinoma, kad labai gražu per Vasario 16-ąją matyti prie altoriaus tris Lietuvos kardinolus, bet vos išėję iš bažnyčios atsiduriame pasaulyje, kur esame priversti ne gėrėtis savimi, bet spręsti net labai negražius ir neskanius dalykus. Ir turime neprarasti vilties, kad kada nors suprasime, jog pirmoji Bažnyčios užduotis – ne valdyti, bet tarnauti.
Tekste, kuriam nebuvo lemta pasirodyti Artumoje, rašiau apie šviesą ir tamsą. Tai buvo metas, kai gamtoje tamsa dar tik tvenkėsi. Dabar jau kovas, jau lyg ir praėjome patį tamsiausią metą, bet pasaulyje ir mūsų viešojoje erdvėje tos tamsos ne tik nemažėja, bet, ko gero, sparčiai daugėja. Neatsimenu, kada būta tiek melo, apgavysčių, visokiausių išsisukinėjimų, atsikalbinėjimų ir aiškinimų „ir kas gi čia tokio?“.
Kaip ir minėtasis mielas poetas, negaliu nieko daugiau nuveikti, galiu tik kalbėti. Ir raginti kalbėti kitus. Ir dar vis priminti žodžius, kuriuos keliu į šio teksto antraštę: „Tiesa padarys jus laisvus“.
