Rugsėjo Artumoje (p. 10-11) rašėme, kad pirmasis žingsnis keliaujant į atleidimą – pripažinti, jog esi įžeistas. Neigti įžeidimą ar stengtis jį užmiršti pavojinga, nes neatpažintas ir nepripažintas blogis įkalina bei sugrįžta. Šįkart skaitykite apie tolesnius žingsnius link išgijimo.

Neretai, paklausus žmonių, kokia mokymo tema juos domintų, pasigirsta atsakymas: apie atleidimą. Anksčiau ar vėliau ši tikrovė pasiekia kiekvieną žmogų, ir kiekvienam, jei tik sutinka, iškyla būtinybė žengti atleidimo keliu.

Šie metai mums keleriopai jubiliejiniai: švenčiame ne tik ypatingąjį Gailestingumo jubiliejų, bet ir 90-metį nuo Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo, o lygiai prieš 25 metus atkurti visaverčiai diplomatiniai santykiai tarp Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto. Ta proga Artuma kalbina apaštališkąjį nuncijų arkivyskupą Pedro López QUINTANĄ.

Ką reiškia slaugyti ligonį? Prieš akis iškyla daugybė paveikslų ir vaizdinių: gailestingasis samarietis, motina, palinkusi prie sergančio vaiko... Ligonio slaugymas atrodo vienas iš paprasčiausių gailestingumo darbų. Ką reikia daryti? Tiesiog pabūti su sergančiu – galvą paglostyti, vandens paduoti, už rankos palaikyti?

Visi žinome, kad mūsų bažnyčiose yra tabernakuliai (lotyniškai – palapinės). Kai kas net juos laiko svarbiausiais bažnyčių elementais. Tačiau svarbesnis yra altorius – Paskutinės vakarienės stalas, ant kurio sudėta mūsų duona ir taurė vyno Šventosios Dvasios galia ir Jėzaus žodžių jėga tampa Kristaus Kūnu ir Krauju. Susibūrusi aplink altorių Dievo Šeima yra kviečiama valgyti. Bet ne visi valgo. Kai kurie nenori, kai kurie negali. Todėl ir yra tabernakuliai. Kad galėtume nesuvalgytą Duoną saugiai laikyti tiems, kurie dabar jos nevalgė.

Ten turėjau tokią didybės patirtį, viskas atrodė taip šventa, tyra. Verkiau ne savo balsu supratęs, kad neįmanoma pasilikti, kad ir kaip noriu, – savo pašaukimo istoriją Artumos skaitytojams pasakoja kun. Bernardas Mindaugas VERBICKAS OP. Kur tą kartą brolis negalėjo pasilikti ir kaip toji neeilinė patirtis vėliau atvedė į Dominikonų vienuolyną? Beje, šis interviu ne tik apie jauno žmogaus klajones ieškant pašaukimo, bet ir apie 800 metų gyvuojančio Dominikonų ordino (tiksliau – Brolių pamokslininkų ordino) tikslus, gyvensenos principus ir šv. Dominyko užmojį kuriant vienuoliją.

Paprastai laikomasi nuomonės, kad istorines knygas kur kas lengviau rašyti iš tolimesnės perspektyvos, nes laikas išryškina istorinių įvykių slinktį, o tyrinėtojui belieka sąžiningai atlikti faktų interpretaciją, be to, dalis archyvų savo paslaptis tyrinėtojams atveria tik po penkiasdešimties metų... Visai kitaip yra su įvykiais, kurių liudininkais esame, o iš tiesų – juose dalyvaujame. Būtent šio darbo ėmėsi prof. dr. Paulius Subačius, monografijos Dvidešimt penkeri religinės laisvės metai, 1988–2013: krikščionys Lietuvos visuomenėje po atgimimo (Lietuvių katalikų mokslo akademija, VšĮ „Naujasis Židinys-Aidai“, 2015) autorius, todėl apimtimi ir svoriu išsiskiriantis dvitomis veikalas galėtų būti apibūdintas kaip Naujausių laikų Katalikų Bažnyčios Lietuvoje istorija.