Sinodo tėvai patvirtino: „Bažnyčia, suvokdama, jog santuokinio ryšio nutraukimas prieštarauja Dievo valiai, sykiu žino, kad daugelis jos vaikų silpni. Apšviesta Kristaus žvilgsnio, Bažnyčia su meile gręžiasi į netobulai dalyvaujančiuosius jos gyvenime. Ji pripažįsta, jog ir jų gyvenime veikia Dievo malonė, ir drąsina juos daryti gera, su meile rūpintis vienas kitu ir tarnauti bendruomenei, kurioje jie gyvena ir dirba. <...> Neužmirškime, kad Bažnyčios darbas neretai primena darbą karo lauko ligoninėje“ (Amoris laetitia 291).

Besižvalgant po išlikusias palaimintojo Teofiliaus nuotraukas negalima nepastebėti tų, kuriose jis kartu su gausiomis giminaičių, bičiulių ar pažįstamų šeimomis. Akivaizdu, kad šeimų gyvenimas Teofiliui nepaprastai rūpėjo. Tai išduoda ir jo ganytojiškieji laiškai bei nuorodos kunigams, kuriuose atrandame svarbiausias šeimos gyvenimui temas.

Šeimos politika Lietuvoje yra tapusi puikiu politikavimo įrankiu – svarbi visuomenei, bet jai neskiriama reikiamo dėmesio. Kandidatai prieš rinkimus žarsto gausybę pažadų, kaip gerinti šeimų padėtį, o tapę politikais – teikia patrauklių siūlymų, įstatymų pakeitimų. Pastarieji dažniau tinka tik politikų reitingams auginti ir pateiktų (TIK pateiktų!) teisės aktų projektų sąrašui ilginti.

Šią vasarą Lietuvoje viešėjo ir pirmiesiems mūsų krašto nuolatiniams diakonams rekolekcijas vedė Kazimieras ir Angelė AMBROZAIČIAI. Odontologas Kazimieras jau 17 metų kaip nuolatinis diakonas tarnauja Kanados lietuvių Prisikėlimo parapijoje Toronte. Didelę vyro ir žmonos tarnystės dalį užima bendravimas ir pagalba senelių globos namuose. Tad vasarą ir kalbinome juos Artumos redakcijoje klausdami, kaip jie išgyvena savo tarnystę.

Turiu rašyti apie senatvę. Rašysiu tik nuogą tiesą, be jokios poezijos apie gyvenimo rudenį ir panašias nesąmones. Senatvė yra žiauri, sunki ir negraži. Visi vapaliojimai apie jos neva ramybę ir grožį lygintini su tyčiojimusi iš senų žmonių ir pačios senatvės. Nes kokia ji – visi žinome.

„Seni žmonės savo ‘charizma tiesti tiltus’ padeda suvokti ‘kartų tolydumą’“, – teigia popiežius Pranciškus laiške Amoris laetitia (192). Apie tiesiamus tiltus kalbuosi su šešių anūkų seneliais Violeta ir Kęstučiu PEMPĖMIS.

Nelengva svarstyti apie senatvę. Nemaža visuomenės dalis ją jau patiria, kita vertus, kyla klausimas: kada apskritai žmogus tampa senas?..