„Tai Dievo meilės laiškas tau. Asmeniškai tau. Įsivaizduok, kad tai tau parašė“, – tikina tėvas jėzuitas Aldonas GUDAITIS SJ ir pataria, kaip skaityti Šventąjį Raštą ir juo gyventi kasdienoje. Jei per šią Knygą Dievas iš tiesų kalba žmogui, ką daryti, jei negirdim, ir atrodo, kad Jis tyli? O galbūt mes netinkamai klausomės arba nemokame skaityti?

Su romumu priimkite įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų sielas. Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save. Jei kas tėra žodžio klausytojas, o ne vykdytojas, tai jis panašus į žmogų, kuris stebi savo gimtąjį veidą veidrodyje. Bet kas geriau įsižiūri į tobuląjį laisvės įstatymą ir jį įsimena, kas tampa nebe klausytojas užuomarša, bet darbo vykdytojas, tas bus palaimintas už savo darbą (Jok 1, 21b–23. 25).

Popiežius Pranciškus šiais metais išleido encikliką Laudato si’ apie rūpinimąsi bendraisiais namais. Enciklika visų pirma adresuojama visiems geros valios žmonėms (popiežius vienoje vietoje net atsiprašinėja, kad kalbės apie dalykus, suprantamus tik kalbantiems tikėjimo kalba). Akivaizdu, jog taip jis nori užkalbinti platesnę skaitytojų auditoriją. Bet ką ir kaip jis nori pasakyti mums, krikščionims?

Šių metų spalio Artuma perspausdino JAV jėzuitų savaitraščio America straipsnį „Pasitikint vienas kitu“; jame šeimos dalijosi, kad natūralus šeimos planavimas (NŠP), kurį kaip vienintelį moralų pastojimų reguliavimo būdą pripažįsta Katalikų Bažnyčia, praktikoje yra ribojantis, nepatikimas, keliantis santuokinių įtampų, o Bažnyčios sielovadininkai kalba tik apie privalumus naudojant NŠP, bet nutyli sutuoktinių išgyvenamus iššūkius. Straipsnyje išsakytos mintys sukėlė aštrių diskusijų tarp Lietuvos katalikų. Vieni pasijuto įžeisti keliamų ir jų pamatines vertybes besikėsinančių paklibinti klausimų, kiti lengviau atsiduso: „Pagaliau kažkas apie tai kalba.“

Ši istorija apie moterį, gimusią partizanų bunkeryje ir patyrusią daugybę nuotykių. „Visą gyvenimą nesuvokiau trijų dalykų: amžiaus, laiko ir pinigų. Matyt, niekada jų neturėjau ir neturėsiu“, – prisipažįsta Gabija BULANAVIČIŪTĖ-VILĖNIŠKIENĖ. Tačiau su Gabija kalbamės ne apie tai, ko ji nesuvokia, bet kas lėmė tokį jos gyvenimą, kokius persekiojimus patyrė ji ir jos šeima. Tad susipažinkime.

Spalio 29 d. akcija „Renkuosi gyvybę“ įvairiose Lietuvos vietose vėl uždegė žvakutes kiekvienam tėvų pasirinkimu nužudytam kūdikiui atminti. O lapkričio 23 d. minima abortų įteisinimo Lietuvoje diena. Nors Lietuva lėtai gyja nuo sovietmečiu įdiegto įsivaizdavimo, jog abortas yra elementari svetimkūnio pašalinimo procedūra be moralinių ir psichologinių padarinių, net ir abortų priešininkai retai žino, kad šiandien budriai slepiamos abortų legalizavimo judėjimo šaknys slypi rasizmo ideologijoje.

Ar daug kultūrininkų, menininkų, mokslininkų savo darbais garsina Lietuvos vardą pasaulyje? Antai Karlas Jaspersas yra pasakęs: „Filosofui netekus tėvynės, tėvynė neteko filosofo.“ Tai ne kokia abstrakti sparnuota frazė. Ji apie vieną konkretų mūsiškį – JUOZĄ GIRNIŲ, kuriam šįmet būtų suėję 100 metų.

1944 m., sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, Girnius, kaip ir daugiau negu 60 tūkst. kitų lietuvių, buvo priverstas palikti tėvynę. 1949 m. atvyko į Bostoną, kur ir prabėgo didžioji iškilaus lietuvių filosofo gyvenimo dalis. Sūnus Kęstutis Girnius „Artumos“ skaitytojams pasakoja, kokį jį matė artimieji ir draugai.

Šiame pokalbyje sutalpinome ir tuos klausimus, kurie netilpo lapkričio „Artumos“ publikacijoje.