Apie tai, kas svarbu gyvenantiems Dievo ir žmonių artumoje
Ar mano kūnas turi prasmę? O gal jis – tik objektas vartojimui? Šis klausimas degina šiuolaikinį žmogų. Bet vienas Popiežius atsakė į šį klausimą drąsiau ir atviriau, nei kas tikėjosi. Jis kalbėjo apie geismą be melo, santuoką be cinizmo, skaistumą be baimės ir vyriškumą bei moteriškumą.
Vilniaus Lukiškių aikštės pašonėje tarsi susimąsčiusi ir nuolat stebinti prieštaringiausius aikštės įvykius nuo XVII a., stovi ryškaus fasado vėlyvojo baroko Apaštalų šv. Jokūbo ir šv. Pilypo bažnyčia. Nuo pat savo gyvavimo pradžios ji priklausė brolių dominikonų ordinui, kurio pagrindinis tikslas – skelbti Dievo žodį ir studijuoti. Brolių tylus, bet svarus įnašas į Lietuvos kultūrą ir pastarojo meto kultūros temos aktualumas paskatino pakalbinti dominikonų bendruomenės narius.
„Nebegaliu tiesiog tylėti, kai matau didžiulį pavojų Lietuvos Nepriklausomybei,“ – sako Karolis Kaupinis, Artumos paklaustas, kodėl tapo vienu iš Kultūros asamblėjos iniciatorių...
Kaip kalbėjome pirmame šio ciklo straipsnyje, skaistus žmogus geba gimtinę (seksualinę) aistrą išreikšti per meilę. Deja, ši graži ir kilni gimties galia taip pat susijusi su noru pasinaudoti kitu žmogumi savo įgeidžiams patenkinti. Kaip katalikai žinome, kad ši dėmė meilės galioje kyla iš gimtosios nuodėmės, tačiau tai, kad seksualumas nėra tik tobula asmens savybė, nesunku suprasti ir kalbant sekuliariai.
Vasario 14-ąją, šv. Valentino dieną, širdeles vieni kitiems dovanoja ne tik įsimylėjėliai. Tai ir Tarptautinė epilepsijos diena, kai atkreipiamas ypatingas dėmesys į žmones, gyvenančius su epilepsija, jų artimuosius bei juos palaikančią bendruomenę. Higienos instituto duomenimis, vien Lietuvoje šia liga sergančių žmonių priskaičiuojama per 24 tūkst. Iš jų – apie 3 tūkst. vaikų.
„Gailestingumas“ šiandien dažnai skamba arba per saldžiai, kad būtų tikras, arba per naiviai, kad turėtų galią karo ir neteisybės draskomame pasaulyje. Apie gailestingumo skandalą, Jėzaus Širdies logiką ir Vilnių kaip vilties miestą kalbamės su kunigu Mykolu Sotničenka.
Viltis Dieve nėra tai, kad viskas baigsis „gerai”. Viltis – nes Dievas pasilieka, veda ir išveda, kai blogai.