O, mano džiaugsme, Kristus Prisikėlė!

Pasinaudodama šia ypatinga ir nuostabiausia Velykų iškilme, sveikinuosi su Jumis, mieli skaitytojai, bičiuliai, Prisikėlimo šviesoje! Mat Redaktorius jau keletą mėnesių kvietė parašyti Jums, prisistatyti, sako, esą tokia Artumos tradicija; tad paklūstu – esu sesuo benediktinė ir pas mus tradicijos gerbiamos. Nors redakcijoj mane dar kartais pavadina Terese (pagal mano pirmtakę čia), bet išties mano vardas yra Marija.

O, mano džiaugsme, Kristus prisikėlė!

Mieli Bičiuliai, sveikiname Jus su šventuoju Prisikėlimu!

Nuoširdžiai dėkojame, kad remiate katalikišką spaudą!

Jūsų paramos dėka žurnalas „Artuma“ pasieks šeimas bei asmenis, neišgalinčius jo įsigyti.

Mylimi ir kantrūs Artumos bičiuliai,

lyg maža būtų tų karantinų – pradėjome dar vieną – Gavėnią?! Ji kai kuriomis (ypač lotynų) kalbomis taip ir vadinama – keturiasdešimtadienis. Iš to, tiesą sakant, ir gimė vienas baisiausių nūnai žodžių – karantinas, nes jo pradžia – kai laivai atplaukdavo iš svetimų, galimai infekuotų kraštų, jie būdavo neįleidžiami į uostą 40 dienų – kol išmirs visi užsikrėtusieji... O išlikusieji gyvi tada jau svetingai priimami krantą.

Popiežiaus Pranciškaus pakviesti, dar gruodį pradėjome Šventojo Juozapo metus, o kovo 19-ąją jis skelbia dar ir Amoris Laetitia-Šeimos metų pradžią. Tad kovo Artuma – apie tėvystę ir tarnystės nuolankumą, apie viltį bet kokiomis gyvenimo sąlygomis kaip būtiną atsaką į krikščioniškąjį pašaukimą, apie atidą senstantiems, sergantiems, silpniausiems.

Mielieji,

„...man širdis plyšta. Ilgiuosi Eucharistijos. Ilgiuosi žmonių.“ Ne, tai ne mano žodžiai – aš taip nemoku, nedrįstu... (kai klausia – kaip jaučiuosi? – pasakau, ką galvoju); šiuos atodūsius straipsnyje išsako šeimos motina, surakinta iškankinta karantino. Išsako ne tik atvirai, bet ir tiksliai atspindėdama turbūt daugelio mūsų būseną. Net ir kalbėt, regis, apie tai skauda... Bet tikriausiai reikia. Nes pasidalijus palengvėja, kažkaip nušvinta jos besiklausant!