Švęsdami ypatingąjį Misijų mėnesį, sukluskime – kada liturgija labiausiai prabyla apie mūsų misiją?.. Ite, missa est! Pamenate? Mane tai visą gyvenimą lydi kaip ekskunigo ateistinės knygos pavadinimas su visais iš to kylančiais įvaizdžiais. O vyriausieji katalikai tikriausiai prisimins juos kaip prieš baigiamąjį Mišių palaiminimą tariamus žodžius. Ne vienam (ypač vaikystės ir paauglystės metais) tai būdavo viltingas ženklas, kad Mišios link pabaigos! Apeigos, suformuotos po Tridento Susirinkimo, ilgainiui buvo vis papildomos įvairiomis pridėtinėmis pamaldomis, tad šie žodžiai taip niekad ir nebuvo tikroji Mišių pabaiga. Beje, kai kurių kunigų dėka ir dabar Mišios vis papildomos, tad atrodo, kad pačiomis Mišiomis dar kai kas nepasakoma ir nepadaroma.

Vis daugiau laiko praleidžiame virtualiojoje realybėje – ten ieškome naujienų, bendraujame su (ne)pažįstamaisiais, atsipalaiduojame. Tad nenuostabu, kad kai kurie sielų ganytojai meta ir ten tinklus. Vienas tokių – marijonas tėvas Kęstutis Kazimieras BRILIUS, kuris siekė, kad Bažnyčia Lietuvoje nertų į skaitmeninį vandenyną, ir labai palaikė Katalikų interneto tarnybos pradžią prieš 21 metus. Kalbamės su juo apie apaštalavimą elektroninėje erdvėje.

Dievo Žodis – Jėzus Kristus – dovanojo mums dieviškąjį gyvenimą, keičiantį Žemės veidą ir visa darantį nauja (plg. Apr 21, 5). Jo žodis susijęs su mumis – ne tik dieviškojo Apreiškimo gavėjais, bet ir skelbėjais. Jis, kurį Tėvas atsiuntė įvykdyti savo valios (plg. Jn 5, 36–38; 6, 38–40; 7, 16–18), artina mus prie savęs, įtraukdamas į savąjį gyvenimą ir misiją. Savo misijinę pareigą bei užsidegimą Bažnyčia visados kildino iš Dievo meilės visiems žmonėms: „Kristaus meilė valdo mus“ (2 Kor 5, 14). Iš tiesų Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išgelbėti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4). Tikėdama visuotinio išgelbėjimo planu, Bažnyčia privalo būti misijinė.

Berengdami Carito Lietuvoje atsikūrimo trisdešimtmečiui skirtą rugsėjo numerį, suvokėme, kad tokiai pat savo žurnalo sukakčiai nieko nesuplanavome. Gal kaltas tas 30-metis. Atrodo, taip neseniai šventėme tikrąjį jubiliejų – 25 gyvavimo metus, o dabar kaip ir tūlam trisdešimtmečiui – darbų per akis, gimtadieniai jau nebe taip jaudina ir kasdienybė po truputį pilkina gyvenimą. Gal todėl nusprendėme parinkti kelis straipsnius iš senųjų numerių ir juos atspausdinti. 

Greta visiems žinomų ir lengviau suprantamų gerųjų darbų kūnui Katalikų Bažnyčios katekizme rikiuojasi ir gerieji darbai sielai. Vienas jų – nemokantį pamokyti. Neatsitiktinai, kuomet prieš 30 metų Lietuvoje atsikūrė Caritas, vienas jo tikslų buvo ugdymas. Tada dar nebuvo nei katalikiškųjų mokyklų, nei darželių, nei neformalaus ugdymo centrų, bet būta akivaizdaus noro suteikti tikėjimą ir pažinimą kaip įrankį gelbėtis nuo skurdo. Dabar beveik nemadingai skamba šis gerasis darbas – juk kiekvienas gyvena taip, kaip sugeba ir kaip nori. O ir mokytojas dabar nebemoko vaikų, bet palydi atradimo kelionėje; kai kuriose edukologijos srovėse jau senamadiška sakyti „mokytojas“, geriau skamba „fasilitatorius“. Gal ir neblogai būtų tokia reforma?

Katalikiškąjį švietimą Lietuvoje kuruojantis vyskupas Kęstutis KĖVALAS ką tik grįžo iš Niujorke, JAV, vykusio Pasaulinio katalikiškojo ugdymo kongreso. Tad kalbiname jį, teiraudamiesi, kaip Lietuvos katalikiškasis švietimas atrodo pasaulio kontekste, žvelgiant iš platesnės perspektyvos.

Artumoje šįmet gilinomės į popiežiaus Pranciškaus Lietuvoje pasakytas kalbas; mums liko paskutinė – prie paminklo okupacijų ir laisvės aukoms atminti. Labai arti tomis valandomis su buvusį KGB kalėjimą lankiusiu popiežiumi Pranciškumi buvo ir šio kalėjimo kaliniu sovietmečiu tapęs arkivyskupas Sigitas TAMKEVIČIUS (1983 m. suimtas arkivyskupas KGB rūsiuose buvo tardomas ir praleido daugiau kaip pusę metų, po kurių išgirdo 10 metų laisvės atėmimo nuosprendį).