Eikime į jo Artumą su padėka, iš džiaugsmo traukime šlovės giesmes! (Ps 95, 2)
Velykų rytas daug kam primena triskart aplink bažnyčią einamą procesiją, varpų gaudesį, pakilią giesmių nuotaiką... Džiaugsmas kyla iš evangelinės žinios apie prisikėlusį Kristų ir apaštalų susitikimus su Prisikėlusiuoju. Velykos tikrai yra džiaugsmingos, bet nebūna Velykų be Didžiojo penktadienio – Jėzaus mirties – ir be Didžiojo šeštadienio – Dievo tylos – dienos. Per tai einame į Prisikėlimą. O kaip jaučiasi žmonės, kurie Prisikėlimą švenčia jausdami mirties alsavimą?
Kovo mėnesį Lietuvos katalikai prisimena savo dangiškąjį globėją šv. Kazimierą, kurio gyvenimo devizas – geriau mirti, negu nusidėti kviečia į naujus apmąstymus. Juo labiau kad Šv. Kazimiero liturginė minėjimo diena tapo išskirtinė garbingojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenime. 1900 m. kovo 4 d. Peterburge vysk. Antonis Karolis Niedziałkowskis kiek paankstintai silpnos sveikatos seminaristui Teofiliui suteikė kunigystės šventimus. Skubėta, nes mieste, siaučiant džiovai, sušlubavusi Teofiliaus sveikata nežadėjo nieko gero.
Skubu su Jumis pasidžiaugti mūsų laukiančiu ypatingu įvykiu Bažnyčios gyvenime. Šiemet turėsime išskirtinę progą dalyvauti garbingojo Dievo tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio paskelbimo palaimintuoju iškilmėse, kurios tikrai ne už kalnų. Taigi šįkart pravėrę „Kalbos skrynelę“, galėsite susipažinti su šios švelnios širdies ir tvirto tikėjimo asmenybės vardo ir pavardės kilme. Bet pirmiausia šiek tiek istorijos, iš kur ir kada radosi mūsų pavardės.
Šis tekstas vienus galbūt papiktins, o kitus, labai tikiuosi, sulaikys nuo pernelyg skuboto sprendimo. Jo pavadinimas „Turėti ar būti“ neoriginalus – taip pavadinta viena filosofo ir psichologo Ericho Frommo knyga. Tačiau toks pavadinimas, labiau nei bet kuris kitas, atskleidžia pasirinkimo, kurį vyras ir moteris, prieš peržengdami dirbtino apvaisinimo klinikų slenkstį, turėtų padaryti, esmę.
Laukiame dar vieno lietuvio paskelbimo palaimintuoju – Šventasis Tėvas šiemet juo paskelbs arkivyskupą Teofilių Matulionį, kankinį, tarnavusį Dievui ir žmonėms visą gyvenimą.
Manykite, kaip norite, bet man atrodo, jog šeimos (ir jos sampratos) krizę visų pirma sukėlė vyro nebuvimas arba tik nominalus jo buvimas šeimoje. Pašlijusi šeimos padėtis tradiciškai yra siejama su ardančia feminizmo ir seksualinės revoliucijos dvasia. Tačiau ir moterų maištas (feminizmas), ir jaunuolių maištas (seksualinė revoliucija) – tai permainos, prasidėjusios nuo pramonės revoliucijos paskatintos socialinio ir ekonominio gyvenimo kaitos, visų pirma palietusios šeimos galvą. Seksualinė revoliucija šiame procese padėjo tašką, galutinai išvaduodama vyrą nuo bet kokios, netgi moralinės pareigos kurti ilgalaikį santykį su moterimi.
Keturis ar penkis kartus teko dalyvauti aštuonių valandų (po dvi su puse valandos kas savaitę) programoje, rengiančioje šv. Komunijos dalytojus pagal Čikagos arkivyskupijos gaires. Kazimierietė ses. Janina Golubickytė tiesiog tauriai ją veda, o baigusieji yra vyskupijos įgaliojami tarnauti per Mišias ir nešti Komuniją ligoniams namuose ar prieglaudose. Viena pamokėlių gairė Komuniją dalijantiems yra ta, jog nedera spręsti apie priimančio(-ios) dvasinę būklę, nes tai jo ar jos sąžinės reikalas. Dalijama tiems, kurie ateina.