Artumos kalbinama dr. Roma ZAJANČKAUSKIENĖ, Birštono sakraliniame muziejuje priimanti ir įkvėptai pasakojanti apie Teofilių Matulionį kaip vilties žmogų, dega būsimo palamintojo dvasia ir trokšta ją skleisti kuo plačiau tarp tėvynainių.

Statistika byloja, jog kas šešta pora kuriame nors gyvenimo etape susiduria su nevaisingumu, t. y. turėdama reguliarius lytinius santykius, per metus laiko nepastoja. Pradžioje, kai vaikelis planuojamas, būna daug vilties, ateities planų, vaizdinių, kaip pranešiu šią džiugią žinią vyrui, kaip pasidalysime naujiena su tėvais, draugais ir t. t. Apima džiugus nerimas – o kas, jei imsime ir pastosime dabar?

„Šeima yra aplinka, kur gyvybė, gaunama kaip Dievo dovana, ne tik pradedama, bet ir priimama. Kiekviena nauja gyvybė ‘leidžia mums suvokti meilės, kuri niekada nepaliauja mus stebinusi, neužtarnaujamumą. Tai – mylėjimo iš anksto grožis: vaikai mylimi pirmiau, negu gaunami’“ (Amoris laetitia 166), – šiuos popiežiaus Pranciškaus žodžius akivaizdžiai iliustruoja sutuoktinių RAMUNĖS ir LINO, keturių dukrų tėvų, vaikų laukimo ir priėmimo patirtis. Civilinėje santuokoje ši pora gyvena jau 27, o bažnytinėje – 20 metų.

Ar tik sutuoktiniai gali išgyventi vaisingumą? O kaip kiti – netekėjusios, nevedę, kunigai, vienuoliai ar poros, nesusilaukiančios vaikų? Koks yra jų vaisingumas? Štai keletas liudijimų ir pasidalijimų iš pirmų lūpų.

Motinos meilei šiame pasaulyje joks žmogiškasis jausmas negali prilygti. Ji begalinė kaip visata ir gilesnė už vandenyną. Ne veltui Motinos dieną minime pavasarį, kai gamtos grožis pilnatviškai atsiskleidžia, ir sekmadienį – dieną, kurią Dievas prisakė švęsti. Motinų buvo, yra ir bus visokių. Kiekvienas žmogus unikalus, tad ir kiekviena mama kitokia. Bet jas visas sieja absoliuti meilė savo vaikui.

„Leiskite mažutėliams ateiti pas mane...“ (Lk 18, 16). Leidome. Aštuoniems. O vieną, beateinantį, pasiėmė pats Viešpats – patikėjau jį šv. Maksimilijonui Marijai Kolbei, kad nešiotų ant rankų, kol aš pati ten nukaksiu. Tad išeitų devyni. Iš pradžių jie ateidavo į širdį: kildavo keistų, „nelogiškų“ minčių, svajonių apie dar vieną vaikelį; susirgusi mėnesinėmis kažkodėl nuliūsdavau... Kol vieną dieną – ups! – nesusirgau. „Vadinasi, esi sveika“, – sako šypsodamasis vyras, kai ryžtuosi papasakoti jam apie dvi juosteles ant nėštumo testo.

Taip prasideda popiežiaus Pranciškaus Meilės džiaugsmo, kurį šįmet drauge su Jumis, mieli Artumos bičiuliai, norime geriau pažinti, penktasis skyrius – Meilė, kuri tapo vaisinga – jį šiame numeryje ir turėtume panagrinėti. Atrodė – toks grožis, ir už lango, ir Motinų, ir Marijos mėnuo, tad bus taip gera bei paprasta gegužę kalbėti apie gyvybę, vaisingumą – juk ypač krikščionims, regis, puikiai suprantama tema bei realybė. Pasirodo, ne viskas taip paprasta, kaip savaime atrodo, o kalbėti, aiškintis, ką katalikams tai reiškia, – vis dar verta ir labai reikalinga. Tad bandome bent keletą pėdų nužengti tame gyvybės dovanojimo kelyje.