Šv. Augustinas ne kartą pabrėžė, jog moralinis tyrumas yra svarbiausia Dievo šviesos gavimo sąlyga. Evangelistas Matas tai irgi patvirtina: „Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą“ (Mt 5, 8).

Miškingo indėnų rezervato kaimynas prisimena gyvą gamtos ir žmonių darnos pavyzdį. Kaip pratusi, dvejų metų dukrytė žaidžia kieme. Netrukus tėtė pamato mergytę mėlynių krūmeliuose, pirštais lyg grėbliu braukiančią uogas, užuot mažais piršteliais skynus po saldžią uogytę. Abipus mergaitės mėlynes braukia po mešką, iš jų mažylė ir pasimokė tokiu būdu uogauti. Miško gėrybių užteko ir vienai, ir kitoms – graži žmogaus ir gamtos darna.

Šiemet dėkojant Viešpačiui už pašvęstojo gyvenimo dovaną, kuri Bažnyčios istorijoje pasireiškė gausia formų įvairove, birželio 5–7 d. Čenstakavoje (Lenkijoje) surengtas tarptautinis simpoziumas, pavadintas „Būti meile Bažnyčios širdyje“ ir skirtas individualių pašvęstojo gyvenimo formų aptarimui. Jūsų dėmesiui siūlome tėvo Leonello LEIDI CP, Vatikano Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacijos nario, mintis, išsakytas šiame simpoziume. Tekstą parengė renginyje dalyvavusi Jurga GAIŽAUSKAITĖ.

Parapijose ir bendruomenėse dažnai svarbų vaidmenį atlieka moterys, į dangiškojo Tėvo namus jau išlydėjusios savo sutuoktinius (beje, ir Lietuvos statistika negailestinga: vidutinis moterų gyvenimo amžius 77 metai, o vyrų – 65). Kad našlių meilė Dievui ir žmonėms būtų išreikšta, nepakanka vien namų sienų. O koks oficialus našlių statusas Bažnyčioje? Ar jos – tik specifinė visuomenės grupė, ar savito pašaukimo vykdytojos?

Mes norime siekti savo tikslo visa širdimi. Kai žmogaus širdis nepadalyta, jis visa esybe, visais veiksmais stengsis įgyvendinti savo siekį. Pavyzdžiui, jei žmogaus idealas – gyventi dėl Viešpaties, jis stengsis ir valgymu garbinti Viešpatį, ir ieškoti būdų, kaip savo darbais galėtų priartinti žmones prie Viešpaties. Žodžiu, visame kame ieškos Dievo, stengsis visa panaudoti, kad artėtų prie Viešpaties ir kitus prie Jo vestų.

„Jis mane pašaukė, – tyliai, su visišku pasitikėjimu sako mažoji sesuo Veronika, turinti Dauno sindromą. – Vieną žiemos dieną, kai sportavau su savo draugais veiklos centre, Dievas ištarė mano vardą ir pakvietė Jį sekti.“

Norint garsiai ir sąžiningai kalbėti apie jautrius moralės klausimus liberalioje valstybėje, katalikams reikia dviejų dalykų – drąsos ir argumentų. Kiek daug abejonių gali kilti dėl šio sakinio!