Šių metų spalio Artuma perspausdino JAV jėzuitų savaitraščio America straipsnį „Pasitikint vienas kitu“; jame šeimos dalijosi, kad natūralus šeimos planavimas (NŠP), kurį kaip vienintelį moralų pastojimų reguliavimo būdą pripažįsta Katalikų Bažnyčia, praktikoje yra ribojantis, nepatikimas, keliantis santuokinių įtampų, o Bažnyčios sielovadininkai kalba tik apie privalumus naudojant NŠP, bet nutyli sutuoktinių išgyvenamus iššūkius. Straipsnyje išsakytos mintys sukėlė aštrių diskusijų tarp Lietuvos katalikų. Vieni pasijuto įžeisti keliamų ir jų pamatines vertybes besikėsinančių paklibinti klausimų, kiti lengviau atsiduso: „Pagaliau kažkas apie tai kalba.“

Ši istorija apie moterį, gimusią partizanų bunkeryje ir patyrusią daugybę nuotykių. „Visą gyvenimą nesuvokiau trijų dalykų: amžiaus, laiko ir pinigų. Matyt, niekada jų neturėjau ir neturėsiu“, – prisipažįsta Gabija BULANAVIČIŪTĖ-VILĖNIŠKIENĖ. Tačiau su Gabija kalbamės ne apie tai, ko ji nesuvokia, bet kas lėmė tokį jos gyvenimą, kokius persekiojimus patyrė ji ir jos šeima. Tad susipažinkime.

Spalio 29 d. akcija „Renkuosi gyvybę“ įvairiose Lietuvos vietose vėl uždegė žvakutes kiekvienam tėvų pasirinkimu nužudytam kūdikiui atminti. O lapkričio 23 d. minima abortų įteisinimo Lietuvoje diena. Nors Lietuva lėtai gyja nuo sovietmečiu įdiegto įsivaizdavimo, jog abortas yra elementari svetimkūnio pašalinimo procedūra be moralinių ir psichologinių padarinių, net ir abortų priešininkai retai žino, kad šiandien budriai slepiamos abortų legalizavimo judėjimo šaknys slypi rasizmo ideologijoje.

Ar daug kultūrininkų, menininkų, mokslininkų savo darbais garsina Lietuvos vardą pasaulyje? Antai Karlas Jaspersas yra pasakęs: „Filosofui netekus tėvynės, tėvynė neteko filosofo.“ Tai ne kokia abstrakti sparnuota frazė. Ji apie vieną konkretų mūsiškį – JUOZĄ GIRNIŲ, kuriam šįmet būtų suėję 100 metų.

1944 m., sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, Girnius, kaip ir daugiau negu 60 tūkst. kitų lietuvių, buvo priverstas palikti tėvynę. 1949 m. atvyko į Bostoną, kur ir prabėgo didžioji iškilaus lietuvių filosofo gyvenimo dalis. Sūnus Kęstutis Girnius „Artumos“ skaitytojams pasakoja, kokį jį matė artimieji ir draugai.

Šiame pokalbyje sutalpinome ir tuos klausimus, kurie netilpo lapkričio „Artumos“ publikacijoje.

Spalio „Artumoje“ pasirodžius tekstui apie natūralų šeimos planavimą (NŠP) „Pasitikint vienas kitu“ (p. 24–25), sulaukėme daug jūsų atsiliepimų, komentarų, sykiu nusistebėjimų, gal „Artuma“ kvestionuoja Bažnyčios mokymą ar net skatina kontraceptinių priemonių naudojimą?! Tuo straipsniu, kuris, priminsime, rengtas pagal JAV jėzuitų savaitraščio publikaciją, siekta Vyskupų sinodo šeimai fone, ir net pačiam popiežiui Pranciškui raginant, diskutuoti apie realius šeimai kylančius iššūkius. Jūsų reakcijos parodė, kad tai tikrai reikalinga – ir Lietuvos katalikai nori apie tai kalbėti bei išsakyti savo patirtį. Dėkojame visiems atsiliepusiems ir pateikiame kai kuriuos jūsų laiškus.

Popiežius Pranciškus, pradėdamas šeimai skirto Vyskupų Sinodo pirmąją asamblėją, kvietė į atvirą ir nuoširdžią diskusiją apie šeimų patiriamus iššūkius. Daugeliu atžvilgių Sinodas tokią diskusiją pateikė. Tačiau susituokusių porų, parinktų kalbėti Sinode, liudijimai atskleidė tik paviršutinišką diskusiją apie pastoracinius iššūkius, apimančius šeimų atvirumą gyvybei ir Bažnyčios mokymu besistengiančių gyventi porų sunkumus. Tai galėjo sudaryti įspūdį, jog viskas, ko reikia norint skatinti katalikiškų šeimų gyvybės kultūrą, – tai visapusiška katechezė apie santuokinius ir dvasinius privalumus naudojant natūralų šeimos planavimą (NŠP).

Karai, neapykanta, persekiojimai dėl tikėjimo ar tautybės – tai vis proga sąmoningai rinktis meilę Dievui ir meilę žmogui bei dovanoti savo gyvybę. Tiek kankinių, kiek Dievas jų pažadino XX ir XXI amžiuose, nebuvo per visą Bažnyčios istoriją. Pateikiame naujausiųjų laikų kankinių dienoraščių ištraukas, atskleidžiančias, kuo jie gyveno, ką jautė ir ko troško prieš paaukodami savo gyvybes.