Ieškantiems Dievo ir žmonių artumos
Kai dienos sutrumpėja, prisipildo tamsa ir tyla, ateina Adventas ir pakviečia sustoti. Lyg kažkas švelniai paima už rankos ir sako: „Stabtelk... išgirsk... pajausk.“ Ir tada supranti – prasideda laikas, kai visas pasaulis sulėtėja. Ne dėl vėsos, ne dėl tamsos, o dėl laukimo. Tikro, gyvo, žmogiško...
Lapkričio Artumoje pradėjome pasakoti apie 32-jų Ritą, trijų vaikų mamą. Vaikystėje patėvio vyta iš namų, paauglystėje ji pradėjo lauktis, o dvidešimties jau buvo trijų vaikų mama. Kai prieš devynerius metus vyrui „atėmė kojas“, visi rūpesčiai užgulė gležnus jos pečius. Stengėsi, dirbo savęs negailėdama – kas, jei ne ji. Į Caritą kreipėsi tik tada, kai pačios gyvybė pakibo ant plauko...
Žmogiškai žiūrint, toks prašymas atrodo neįmanomas: kaip galima būti taikos sėkla viską triuškinančios karo mašinos įkarštyje, kaip susitaikyti su tave kankinančiais ir žudančiais, kaip išlaikyti, ar dar daugiau – skleisti viltį, nepaisant visos nevilties?
Kartą vienam jaunuoliui aiškinau, kad jis turi atsiversti. Šis apsivertė kūlverstį, o paskui atsivertė – padarė kūlverstį atvirkščiai ir juokdamas pranešė: „Atsiverčiau!“ O ką mes turim galvoje kalbėdami apie atsivertimą?
Per amžius būta įvairių Bažnyčios gyvavimo pasaulyje stilių. Dvasios santykio su laikinumu neįmanoma apimti vienu vieninteliu pavidalu, ir nė viena forma niekada neapims pilnutinės Bažnyčios tikrovės, kurios esmė nepavaldi laikui ir nepriklauso žemiškųjų dalykų tvarkai.
XX amžiaus Katalikų Bažnyčios istorijoje yra keli vardai, be kurių būtų sunku suprasti ir Vatikano II Susirinkimą, ir šiandienos teologijos plėtotę. Vienas jų – dominikonas Yves Congar (Yv Kongar, 1904–1995), kurio gyvenime buvo daug ir didelių sunkumų: kalėjimas, tremtys, leidinių cenzūra, nesupratimas, atmetimas ir galiausiai skausmingas ligos patalas, bet sykiu ir didžiulė ištvermė, nepalaužiama ištikimybė Bažnyčiai, kuriai jis tarnavo kaip teologas.
Vieną jaukią rudens popietę, pro Videniškių Šv. Lauryno bažnyčios šventorių nuvingiavusi iki vienuolyno, jaukioje Kapitulos salėje sutikau gražių, savo parapiją mylinčių žmonių ratą. Visų kalbos neturėjo pabaigos apie tai, kaip gyvena šis mažas, bet dvasiškai ir kultūriškai turtingas kaimelis, pastaruoju metu taip smarkiai išgarsintas palaimintojo Mykolo Giedraičio.