Sinodinis kelias atvėrė taip reikalingos diskusijos Bažnyčioje perspektyvą. Diskusijos, kuri kyla iš nuoširdžios pagarbos pašnekovui, ir tęsiasi, jei suvokiame, kad pašnekesys abipusiškai praturtina, ugdo Bažnyčią ir duoda išganingų vaisių.

Baigėsi pirmasis Sinodinio kelio etapas, tad įdomu, ką Šventoji Dvasia „prišnekėjo“ pašvęstojo gyvenimo bendruomenėms? Artuma kalbina seserį Gintautę Giedrimaitę CC, Lietuvos moterų vienuolijų aukštesniųjų vyresniųjų konferencijos (LMVAVK) pirmininkę, seserį Virginiją Bandzevičiūtę SF, Pašvęstųjų sinodinės komandos koordinatorę, ir tėvą Aldoną Gudaitį SJ, Lietuvos vyrų vienuolijų vyresniųjų konferencijos (LVVVK) tarybos narį.

Įpusėjus vasarai ir tęsiant popiežiaus Pranciškaus kvietimą Bažnyčiai keliauti sinodiškai, Artumos vyriausiasis redaktorius kalbina dailininką ir žurnalistą Vaidotą Žuką.

„Šeimos metai Lietuvoje nesuskambėjo!“ – atvirai pasiguodė vienas ganytojas, apžvelgiant popiežiaus paskelbtus Šeimos-Amoris Laetitia metus. O juk Pranciškus norėjo, kad meilės džiaugsmo žinia pasiektų kiekvieną šeimą... Tad arba popiežius Pranciškus – per didelis svajotojas, arba tai neįmanoma, arba mes kažką praleidome?.. O gal tiesiog atrodė, kad „neskambėjo“, nes visa stengtasi kreipti į šeimų pastoraciją, kuri nėra skambus dalykas... Nors pastoracijos kryptis gera, bet kodėl ji prieinama tik nedideliam ratui žmonių, net ir tikinčių?..

In memoriam Liudvikas Jakimavičius

1959 08 21 – 2022 08 01

Rugpjūčio intencija: „Melskimės už smulkiuosius ir vidutinius verslininkus, labai paveiktus ekonominės bei socialinės krizės, kad rastų reikiamų priemonių tęsti veiklai ir tarnauti savo bendruomenėms.“

Vykstant kasmetiniams atlaidams – arkivyskupo Jurgio Matulaičio paskelbimo palaimintuoju minėjimui – Marijampolės bazilikoje (liepos 9–17 d.), vis „užkliūva“ kuris nors tėvo Jurgio žodis. O kai kurių ir sąmoningai norisi paieškoti... Ypač kai šitam nesišnekančiame ir nesusišnekančiame, nesaugiame, sumišusiame, kariaujančiame pasaulyje (čia pat už lango laksto ir ukrainiečiai vaikai) labai reikia vieno kito gero, protingo, taiklaus žodžio. Kad niekuomet nenustotume matyti ir daryti gėrio (tiesa, ačiū Dievui, jo šiuo metu taip pat apstu – kaip ir tų pačių vaikų bei jų mamų akyse, šypsenose).