Kovo Artumoje kalbamės apie kiekvieno atsakomybę ir Bažnyčios misiją, kuriai palaikyti yra būtinas fizinės bažnyčios ir parapijos gyvavimas. Todėl užėję į bažnyčią matome aukų dėžutes, susiduriame su rinkliavomis arba paliekame auką kunigui už patarnavimus. O kaipgi realiai tvarkomasi su aukomis, kaip jos skirstomos, klausiame kunigo Virginijaus Veprausko – bažnytinės teisės specialisto, turinčio ir ilgametę klebonavimo skirtingose parapijose patirtį.

Daiva ir Jonas susituokę jau 36-erius metus, o į klausimą, kodėl neišsiskyrė, atsako neabejodami: „Dievas per visą tą laiką vedė ir neapleido, ne visada tai žinojom ir supratom, bet be Jo būtume nuėję lengviausiu keliu...“ Sutuoktinių sukaupta patirtis ir įžvalgos drąsina tuos, kurie šiandien ieško išeities, atsakymų ar išmintingo patarimo esant itin sudėtingai situacijai, kai šeimoje susiduriama su sutuoktinio priklausomybėmis.

Dar 2015-aisiais popiežius Pranciškus kalbėdamas apie Sinodo kelią pasakė: „Sinodinė Bažnyčia – tai besiklausanti Bažnyčia. Ji suvokia, kad svarbu ne tik girdėti, bet ir klausyti. Sinodiškumas – tai abipusis klausymasis. Čia kiekvienas kažko mokosi.“

Dar tik prasidedant Sinodo pasirengimo procesui, Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacijos sekretorius arkivyskupas José Rodríguezas Carballo OFM parašė laišką viso pasaulio pašvęstiesiems, primindamas, kad Sinodas yra bendras kelias, ir ypač pakvietė pašvęstuosius jame dalyvauti, nes „šioje kelionėje gali ne tik būti naudingas kitiems, bet ir pats gali ko nors išmokti“. Kaip įsitraukė Lietuvos vienuolijos į Sinodinį kelią?

Kur kitur atrastume broliškumo irbendrystės mokyklą, jei ne žvelgdami į apaštalus, pirmuosius krikščionis arba į ilgametę vienuolinę tradiciją, kuri gali įkvėpti ir taip pat tapti raugu kiekvienam kuriančiam santykius šeimoje, broliškoje bendrystėje ir tarpusavio meilėje.

Po pulkelio, nubaubusio Sausio 13-osios minėjimo kalbėtojus, ir po to kilusio šurmulio su rūpesčiu ir liūdesiu laukiau, kokia bus mūsų, krikščionių, reakcija. Buvo ta reakcija, buvo, nesakau, kad nebuvo. Bet buvo tokia vangi, tokia atsargi, kad ir vėl esi priverstas kalbėti apie dalykus, apie kuriuos jau, regisi, kalbėta ir prikalbėta. Be to, dar ir mane patį beveik tuo pačiu metu pasiekė slaptaisiais katalikų kanalais vaikščiojanti žinia, kad būtent mano kalbėjimas taip piktina kai kuriuos mūsų Bažnyčios žmones, kad jiems tenka kreiptis į vyskupus, klausiant, ar Artuma, skelbianti tokius kaip mano tekstus, dar gali vadintis katalikiška ir būti platinama bažnyčiose.

„Įsivaizduokite, Kybartų klebonijoje kardinolas išima garažo duryse vidinėje pusėje lentelę ir rodo – štai čia paslėpdavome Kronikos medžiagą“, – pasakoja ses. Danguolė Gervytė. Iš pirmų lūpų išgirsti liudijimai bei kruopščiai rinkta informacija nugulė į šių metų vasario mėnesį išleistą knygelę vaikams pavadinimu „Kronika arba slaptosios knygos istorija“. Tai – pirmasis mažiesiems skirtas leidinys, kuris patrauklių iliustracijų bei įtraukiai pateiktos informacijos bei užduočių dėka padės mažiesiems susipažinti su Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos reikšme. O taip pat padės geriau pažinti ir slaptą jos leidybą, platinimą bei jos rengėjus.