Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą. Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė, Tavo dešinėje – amžina linksmybė. (Ps 16, 11)
Kai mes nūdien taip keikiam ir bijom „sekuliarizacijos“, Estijos katalikai liudija: tai nuostabi galimybė mūsų, krikščionių misijai skelbti Jėzų – liudyti Dievo meilę! Tad ir šis Artumos numeris – apie misijas šiandien.
Dvi jaunos sesės pasaulietės iš Malaizijos sako: „Kalbėjomės su daugybe lietuvių, ir visi taip bijo ateities. Tačiau ta baimė išnyksta, kai tik įsišaknyji Dievo Žodyje, kai esi perkeistas to, ką Jis sako. Tiesiog klauskite Dievo: „Viešpatie, ko Tu iš manęs nori?“ Ir Jis pasakys ką daryti.“
Ir kaip nuostabu atrasti, kad šių metų Pasaulinei Misijų dienai popiežius Leonas XIV paliko galioti dar Pranciškaus prieš pat atgulant į ligoninę paskelbtąjį Laišką „Vilties misionieriai tarp tautų“! Ar tikrai misija neįmanoma?..
Spalio Artuma tiesia vilties tiltus. Ar eisime jais?
Vilties žadinimas prasideda dar popiežiaus Pranciškaus Žinia, skirta 99-ajai Pasaulinės misijos dienai, o trys iškalbingi interviu – apie Estijos katalikus, diakonystę ir dvi jaunas misionieres seseris (ne vienuoles!) malaizietes liudija, kad Dievas nepaliaujamai veikia kiekvieno žmogaus gyvenime. Ar atsiliepiame?
Greičiausiai pro akis prasprūdo „Šiluvos atgailos aktas“, kuriame Kauno Bažnyčia, Jubiliejaus metų kontekste ir prisiminusi popiežiaus šv. Jono Pauliaus II pavyzdį, viešai išpažino savo žmonių padarytas nuodėmes ir maldavo Prisikėlusiojo Viešpaties gailestingo prisilietimo ir gydymo. Artumoje susipažinsite, kaip vyko ši taip reikalinga liturgija, o taip pat rasite visą Atgailos akto tekstą. Gal atrasime, ir už ką asmeniškai galėtume atgailauti?
Lietuvos Caritas analizuoja itin jautrią savižudybės temą. Diakonas Arūnas Kučikas, kunigas Mantas Šideikis ir psichologas Romas Radzevičius atsako į 6 klausimus. Štai keletas: „Jei savižudybė – mirtina nuodėmė, tai visi nusižudžiusieji – galutinai pasmerkti?“; „Kodėl mirtis dėl savižudybės vis dar laikoma paslaptyje?“; „Ar tariantis dėl laidotuvių reikia informuoti, kad mirties priežastis – savižudybė?“
„Estijos katalikų mažosios kaimenės paslaptis“ – taip pavadintame straipsnyje Talino Šv. Petro ir Pauliaus katedros vikaras kunigas Edgaras Versockas, gimęs, augęs ir mokslus baigęs Lietuvoje, pasakoja apie Estijos katalikų ir visos šalies bei katalikiško pasaulio šventę – savo pirmojo vyskupo kankinio Eduardo Profittlicho SJ beatifikaciją – paskelbimą palaimintuoju. Skaitydami sužinosite apie 23000 vardų ir pavardžių viešą išvardijimą – tų žmonių, kurie buvo ištremti ir nukankinti sovietų; apie vyskupo laišką-relikviją, apie estų Katalikų Bažnyčios (kurioje tarnauja tik 15 kunigų) įspūdingą augimą ir viltį.
Jei norite giliau suprasti kai kam gal vis dar naujai skambančius žodžius „diakonas“ ir „sinodas“, kurie iš esmės reiškia atsinaujinantį Bažnyčios gyvenimą, atidžiai skaitykite straipsnius „Gausi žūklė“ ir „Pranašiška diakonato vertė“.
Nors Lietuvoje dažnai guodžiamės Mato evangelijos eilutėmis, jog „pjūtis didelė, o darbininkų maža“, o kai kuriose parapijose atrodo, kad nebeliko nei pjūties, nei darbininkų, Sinodo Baigiamasis dokumentas kviečia keistis dovanomis ir būti santykių tinklu, per kurį skleidžiama ir skatinama pranašystė (...). Pats šios Dokumento dalies pavadinimas „Gausi žūklė“ įkvepia vilties.
Pranašiška diakonato vertė – atviras dviejų diakonų – Geert De Cubber iš Belgijos ir Dariaus Chmieliausko pokalbis apie diakonystės prasmę ir kelią į šiandieninę Katalikų Bažnyčią. Diakonas Geert dalyvavo abiejose Sinodo generalinėse asamblėjose Vatikane. Štai mažytė pokalbio su diakonu Geert citata: „Diakonas turi būti vyskupo „akys ir ausys“ tose visuomenės vietose, kur vyskupas negali ateiti, neturėtų ateiti, arba paprasčiausiai neateina. Diakonas turi turėti ryšį su visais, ypač su tais, esančiais visuomenės paribiuose, „suteikti balsą tiems, kurie jo neturi, suteikti veidą tiems, kurie yra beveidžiai“. Ir kalbėti už tuos, kurie patys negali prabilti. Štai ką turėtų daryti diakonas.“
Lavinia ir Alicia Antoine – jaunos misionierės Europoje iš Malaizijos, kasdieninį gyvenimą kuriančios ant radikalaus pasitikėjimo Dievu. Apie jų pašaukimą, laimę ir drąsą skaitykite išsamų pokalbį, o čia jų keli pastebėjimai apie mus:„Kalbėjomės su daugybe lietuvių, ir visi taip bijo ateities. Tačiau ta baimė išnyksta, kai tik įsišakniji Dievo Žodyje, kai esi perkeistas to, ką Jis sako. Tiesiog klauskite Dievo: „Viešpatie, ko Tu iš manęs nori?“ Ir Jis pasakys ką daryti.“
Dar rasite įdomių ir prasmingų tekstų apie moterų darbo namuose misijas... Apie pasaulio ateitį,kuri yra šiandienos vaikų rankose... Apie ligas – ir paprastas, kaip sloga ir sinusitas, bet ir apie pasiruošimą mirčiai... Apie rinkimus, ir kodėl renkame tuos, kurie mums netinka ?.. Na, o kaip perlas pačioje žurnalo pabaigoje – per Velykas pas Viešpatį iškeliavusio tėvo Antano Saulaičio SJ dar neskelbtas tekstas apie Misionierių kelius ir lietuvius Amazonijoje . Viltingo skaitymo!
Šiluvos atgailos aktas
Kad žmogiškumo stygius neužgesintų vilties
Estijos katalikų mažosios kaimenės paslaptis
Pranašiška diakonato vertė
Misionierės iš Malaizijos: būti Jo perkeistam
Vaiko rankose – pasaulio ateitis