Kovo Artuma: su atgaila ir viltimi mokomės kalbėti sinodiškai

Ką tik grįžau iš Romos, kur pirmiausia dalyvavom diakonams skirto Jubiliejaus pasirengime, o vėliau ir pačiame šventime... Šventojo Tėvo nebuvimas per Jubiliejinius renginius tik dar labiau priminė – į Romą juk piligrimai keliauja labiausiai, ir galiausiai ne pas popiežių, o pas Viešpatį ir prie Apaštalų kapų, kad Petro įpėdiniai sustiprintų jų tikėjimą Prisikėlusiuoju! Tai yra tikrasis jubileo – džiaugsmas dėl Kristaus pergalės prieš mirtį ir mūsų įtraukimas į tą triumfą!

Todėl toliau bandome keliauti kaip vilties piligrimai Jubiliejaus keliais ir išmokti atleisti skolas, toliau bandom suprasti Bažnyčios realų Sinodinį kelią, toliau bandom pažinti ir suprasti konkrečių Ukrainos žmonių ašaras ir... dėkingumą mūsų žmonėms (nors turbūt mes liksime jiems amžinai skolingi!), toliau mokomės branginti savo Laisvę ir per šventes, ir kasdienybėje.

Na, o Artuma ir šiais, Malonės metais, pažada tęsti tą pačią kelionę – su Bažnyčia, su Jubiliejumi, su Sinodu. Gal kas nors galvoja ar tikisi, kad pagaliau baigėsi tas Sinodas, baigsis ir tie popiežiaus Pranciškaus svaičiojimai apie kažkokį sinodinį keliavimą... Pasirodo – ne, Sinodas tik prasideda!

Nesame vieni šiame sviete. Nėra jokios gėdos prašyti paramos, patarimo, išklausymo, tiesiog nuorodų, kaip namuose susitarti, susitaikyti, išlaikyti tas svajones ir maldas, kurios šiuos namus subūrė.

Pagaliau, pirmą kartą po išsižadėjimo, Jėzus ir Simonas Petras kalbasi. Neaišku, ar buvo kepama žuvis, ar Petras! Jėzus klausia Petro: „Ar myli mane?“ Ir nė žodžio apie jo išsižadėjimą. Svarbiausia yra dabar, šiandien.

„Sinodiškumas nėra tik metodas, bet gilesnis kvietimas būti gyva ir klausiančia Bažnyčia, kreipiantis mus pirmiausiai siekti išgirsti Dievo balsą, kalbantį mums šiandien, ir siekti jį įgyvendinti“, – sako arkivyskupas Gintaras Grušas, Artuma dėkinga, kad arkivyskupas Gintaras savo itin intensyvioje darbotvarkėje rado laiko pasidalinti įspūdžiais ir įžvalgomis apie Sinodą su mūsų skaitytojais.