Vasario Artuma: švelniai dalytis širdyje gyvuojančia viltimi

Todėl toliau bandome keliauti kaip vilties piligrimai Jubiliejaus keliais ir išmokti atleisti skolas, toliau bandom suprasti Bažnyčios realų Sinodinį kelią, toliau bandom pažinti ir suprasti konkrečių Ukrainos žmonių ašaras ir... dėkingumą mūsų žmonėms (nors turbūt mes liksime jiems amžinai skolingi!), toliau mokomės branginti savo Laisvę ir per šventes, ir kasdienybėje.

Na, o Artuma ir šiais, Malonės metais, pažada tęsti tą pačią kelionę – su Bažnyčia, su Jubiliejumi, su Sinodu. Gal kas nors galvoja ar tikisi, kad pagaliau baigėsi tas Sinodas, baigsis ir tie popiežiaus Pranciškaus svaičiojimai apie kažkokį sinodinį keliavimą... Pasirodo – ne, Sinodas tik prasideda!

Švęsdami Viešpaties užgimimą ir žengdami per Jubiliejines duris linkime vilties, kuri nenuvilia!

Artumos redakcija

• bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje
• https://www.prenumeruok.lt (indeksas 5010)
• http://prenumerata.lt/leidiniai/Artuma/1813
• redakcijoje (Papilio g. 5 (II aukštas), Kaunas)

Kaip ugdant vaiką reikia daug mažų žingsnelių, taip bažnytinių pašaukimų reikalu tikimasi bendruomenėse rūpestingai ugdyti būsimas vadoves, ateities vedėjus, palaikyti gerus norus ir pagrįstas viltis. Bendruomenė stengiasi, kad, kintant kultūrai, gyvenimo sąlygoms, krikščionys turėtų visokį palaikymą, reikalingą krikščioniškai gyventi, dalyvauti, tarnauti ir švęsti.

„Tačiau tą naktį nieko nesugavo“. Kiekvienas iš šių Prisikėlimo pasirodymų prasideda tamsoje. Marijos Magdalietės tamsa buvo jos nežinojimas, kad Viešpats prisikėlė. Tačiau Jis ten jos laukia. Užrakintame kambaryje esančių mokinių tamsa buvo baimė. Kristus prisikėlė Velykų sekmadienį nugalėdamas naktį, bet kartkartėmis vėl atsiduriame tamsoje. Karo tamsoje, seksualinio piktnaudžiavimo krizėje ir pan.

Ką tik grįžau palydėjusi keletą žmonių palaimintojo Jurgio Matulaičio muziejuje. Ten, ekspozicijos centre – tėvo Jurgio kojos ir rankos įtvarai. Visi, kas yra buvę, matė. Stabtelėjau šiandien prie jų ir supratau: mums visiems – ir mačiusiems, ir nemačiusiems – šiemet būtina juos pamatyti. Gal reikia net paliesti šaltą metalą ir grubią odą... Kad tikrai išgirstume Matulaičio žodį.