Apie tai, kas svarbu gyvenantiems Dievo ir žmonių artumoje
Paėmę į rankas šį numerį gal suglumsite – kas čia?! – dabar lapkritis, o viršelyje – Prisikėlimas?! Nustebsite: gal Artumos redakcija visai susipainiojo ir švenčia Velykas rudenį? Ne, redakcija dar sveiko proto, tik bando žengti koja kojon su Visuotine Romos Katalikų Bažnyčia. Ji kaip tik visą spalį Vatikane vykusioje Sinodo paskutinėje sesijoje bandė žvelgti į mūsų gyvenimą pačiu krikščioniškiausiu – Prisikėlusiojo žvilgsniu.
Pasak Artumos redaktoriaus Dariaus Chmieliausko žurnalą palydinčio Laiško skaitytojams, Prisikėlimas mums turi būti aktualus ne tik Velykų fone, „nes lapkričio šventės – ir Visi Šventieji, ir visų mirusiųjų pagerbimas krikščionims kitaip nesuvokiamos, kaip tik Prisikėlimo šviesoje. Antraip, kad ir kokioje tamsoje dabar gyventume, kuo gi mes skirtumės nuo tų, kurie gyvena bijodami mirties ir liūdi neturėdami vilties – amžinojo gyvenimo džiaugsmo su Prisikėlusiuoju?“
Prisikėlimas, Viešpaties žodis, atgaila – tai krikščioniškojo tikėjimo bei gyvenimo pamatas, apie kurį įvairiai kalbama paskutiniame rudens Artumos numeryje. Ir būtent ši – Prisikėlimo tema – nuolat tvyrojo paskutinėje Sinodo sesijoje Vatikane. Pradedant ją, Šventasis Tėvas vadovavo Atgailos liturgijai ir paprašė septynių kardinolų perskaityti savo paties surašytus atleidimo maldavimus, užbaigtus trumpa meditacija bei malda – visa tai pateikiama ir lapkričio Artumoje.
Ir ši Sinodo asamblėjos antroji sesija prasidėjo rekolekcijomis, vėl vestomis dominikono Timothy Radcliffe’o. Tad pirmąją jo konferenciją bei svarbiausių Sinodo aptartų temų ir Baigiamojo dokumento apžvalgą kviečiame skaityti šiame Artumos numeryje.
Esame ne iš pasaulio, bet vis tik – pasaulyje, todėl spalį vykusių Seimo rinkimų tema taip pat nelieka Artumosnepaminėta. Profesorius Lauras Bielinis rašo apie „rinkimų kovų nuniokotą Lietuvos politikos peizažą“ pabrėždamas, kad per visą rinkimų kampanijos maratoną ėmė ryškėti vaizdas, jog negalime nei sutarti, nei išgirsti vieni kitų. O juk girdėti kitą, stengtis jį suprasti ir elgtis empatiškai – itin svarbios krikščioniškos vertybės, puoselėtos ir to paties Sinodo.
„Visi bandymai suvaržyti Dievo Dvasios laisvę, sumenkinti Jos saviraiškos turtingumą ir uždaryti Ją į sustabarėjusią, uždarą ideologinę sistemą gresia sunkiausia nuodėme – nuodėme Šventajai Dvasiai“, – teigia kunigas Tomáš Halikas. Jo mintis apie Bažnyčios lydėjimą ir vedimą, Prisikėlimą bei sinodo iššūkius taip pat rasite lapkričio Artumoje.
Gręžiantis į Bažnyčios aktualijas – ar kada susimąstome, kodėl Mišios vyksta būtent taip, kaip vyksta? Ar esame supratę jų eigą? Aiškumo į tai vėl įneša kunigas Artūras Kazlauskas – jis rašo apie pirmąją Eucharistijos maldą ir pateikia visą Romos kanono struktūrą.
Apie mirusiųjų pagerbimo papročius kalba kunigas Antanas Saulaitis SJ. „Žmonijos kultūrose randame visokiausių papročių. Visur prisimenami mirusieji, laidojami arba kitaip su pagarba pasirūpinama palaikais“, – rašo jis ir aptaria, ką mirusiųjų prisiminimas ir pagerbimas reiškia mūsų Bažnyčioje.
Kaip visuomet Artumoje gausu ir gyvenimiškų patarimų bei įžvalgų: kaip kalbėtis su vaikais apie Vėlines – Marijos Montessori patarimai; kaip „liūdėti ir juoktis drauge“ – dalijasi Panevėžio Kristaus Karaliaus parapijiečiai; kaip būti „įtraukiąja Bažnyčia“ – pasakoja įtraukiojo ugdymo specialistė sesuo Emilija Užpurvytė CC; o dar – kaip „rengtis moteriai krikščionei“, kaip „čiaudėti į sveikatą“ ir kitais smagiais bei rimtais klausimais dalinasi Artumosautoriai, jau nekalbant apie daugelio pamėgtą vaikų išmintį, kuri šįkart apie tai, kaip būti šventaisiais!
Visa tai ir dar daugiau – lapkričio Artumoje, jums – kad nesušaltumėte, o būtų įdomu, naudinga, vaisinga skaityti tamsiais rudens vakarais ir patirti, kaip šviesa nugali tamsą.
Nuolankiojo malda prasiskverbia pro debesis
Tėvo Jurgio 100-mečiai
Prisikėlimas: ieškojimas tamsoje
Liūdėti ir juoktis kartu
Visuotinė Bažnyčia = įtraukioji Bažnyčia
Esantysis ir esantis