Liepos 9 d. minimas šiaulietės, profesionalios aktorės, visuomenininkės Stanislavos Jakševičiūtės-Venclauskienės 150-asis gimtadienis. VšĮ „Artumos leidykla“ šia proga rengiasi išleisti iliustruotą pasakojimą vaikams (7–12 metų amžiaus) Stanislava. Slapta 100 vaikų mama. Tai ketvirtoji serijos „Perskaitęs duok kitam“ knyga.

Ir būtent tokiame – šeimos ir šeimą pranokstančiame – kontekste Pranciškus mums primena apie senolių išmintį ir jų branginimą. Apie tai jis kalbėjo dar iki visų pandemijų ir mums čia, Lietuvoje, priminė, ir pasaulio jaunimui, ir dar daugybe progų bylojo: gyvybiškai svarbu atsiminti savo šaknis, puoselėti protėvių palikimą...

Šiandien, švenčiant Švenčiausiosios Jėzaus Širdies iškilmę, Bažnyčia kviečia savo vaikus į Pasaulinei maldos už kunigų šventėjimą dienai. Artumos skaitytojams siūlome ypatingą malda už kunigus, sukurtą Dievo tarno, vyskupo Tonino Bello.

Birželio Artuma kviečia toliau keliauti atvirumo keliu... Ir patys stengdamiesi būti atviri Dvasios dvelkimui, staiga supratom, kad turbūt pati Apvaizda taip patvarkė, jog šį numerį būtų galima pavadinti atviru laišku kunigams!

Ar celibatas – tik senovės palikimas? O gal – „perversija“? Ar mitas, kuriuo vis tiek niekas nesivadovauja? O gal pranašiškas ženklas? Artumos leidykla išvertė ir išleido kardinolo Grzegorz Ryś knyga Celibatas.

Jūs tikrai turbūt labai mylite vaikus, argi ne? Bet ar kas iš jūsų išdrįstute kreiptis į Dievą, prašydami Jo parodyti savo grožį, atsispindintį žemės vaikų veiduose?! Tai reikštų, kad mūsų vaikų veiduose galime regėti paties Dievo grožį?! Bent jau aš tai niekada iki šiol nedrįsau taip pagalvoti... Nors mūsų šeimoje auga penki vaikai, ir, žinoma, jie man – patys gražiausi, nuostabiausi, mieliausi... Bet kad šitaip, tai tik popiežius Pranciškus gali sugalvoti ir išdrįsti paskelbti visam pasauliui.

Jeigu iš tiesų tikime, kad Bažnyčia yra Kristaus kūnas, tai tuomet neišvengiama, kad jos narių žaizdos sužeidžia visą kūną. Ir tada jau gydymas tampa nebe vieno asmens, o viso Kūno reikalas – mes privalome tas žaizdas pripažinti tam, kad Dievas jas perkeistų, tam, kad mes nebeleistume daugiau tokiems dalykams vešėti mūsų tarpe, tam, kad Bažnyčia kaip nuotaka atgautų savo grožį ir visiems joje būtų saugu, gera ir palaiminga gyvuoti. Ir kad pasaulis pažintų Prisikėlusį Kristų per Jo Kūno – Bažnyčios – grožį, o per tai pamiltų ir Jį patį, nukryžiuotą už mūsų nuodėmes ir Prisikėlusį, kad mes gyventume!