Nežinau, kiek jūs konklavų pamenate, bet iš penkių, man gyvam esant vykusių, prisimenu pastarąsias tris, ir kiekviena jų, man regis, vienoda vienu bruožu – kaskart iš naujo stebina bei žavi savo tikėtinu netikėtumu: kaip šitaip greitai, šitokie skirtingi, šitaip nebejauni kardinolai išrenka tokius nuostabius, išmintingus, drąsius ir visokių kitokių dorybių kupinus vyrus ganytojais, kurie tiesiog atspindi tūkstantmetės Bažnyčios jaunatviškumą. O sykiu, regi ir jauti, kaip verta ir teisinga kiekvieną jų pagarbiai ir švelniai tituluoti „Šventuoju Tėvu“. Taip ir šįkart!

267-uoju Romos vyskupu išrinktas kardinolas Robertas Francis Prevostas, kuris pasirinko Leono XIV vardą.

Kam kam, o jums tikrai nereikia aiškinti, kas yra Velykos, koks didis džiaugsmas jas švęsti, su jomis sveikintis, kaip labai jos perkeitė pasaulį ir, tikiu, kiekvieno iš mūsų gyvenimą! Tačiau net ir tokius velykinius profesionalus kaip mus šios Velykos „nuleido ant žemės“ ir „pakėlė į dangų“ – žodžiu, supurtė kaip mažus ir parodė, kaip menkai mes žinom apie gyvenimą, o dar mažiau suprantame apie Dievą ir Jo planus.

Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?
Nėra jo čia, jis prisikėlė! Lk 24, 5–6

Didžiojo penktadienio rytą, 2025 m. balandžio 18 d., Vilniaus jėzuitų namuose, bendrabrolių apsuptas, savo žemiškąją kelionę baigė net keliuose žemynuose apaštalavęs, daugelį mylėjęs ir daugelio mylėtas tėvas jėzuitas Antanas Saulaitis.

Nors laikai vis dar sunkūs, tačiau viltis tai šen, tai ten prasprogsta! Antai Lietuvos jubiliejinė piligrimystė Romoje, regis, tapo tikra vilties ir bendrystės džiaugsmo puota – svarbiausia, kaip ten sakė mūsų ganytojai, kad parsivežtume ir puoselėtume tai savo tėvynėje ir kasdienybėje.