Kėlės Kristus, mirtis krito. Aleliuja, aleliuja, aleliuja!

Visas šis mėnuo – tai kelionė per Gavėnios dykumą; o dykuma – tai akistatos su savimi ir su Dievu metas, tiesos metas; tuomet gal tai ne vien žodžių žaismas, kad kovas – tai kovos laikas, kovos su melu, su egoizmu, su puikybe... Kaip niekad man norisi, kad jūs kuo greičiau skaitytumėte ne mano, o šio numerio Artumos tekstus! Viltingai keliaukime Prisikėlimo link!

Kaip ir kasmet kviečiame susitikti Vilniaus knygų mugėje vasario 22–25 d. Artumos stendą rasite 5-ojoje salėje drauge Magnificat leidiniais (5.D03).

Stebėjomės, kaip nuostabiai tokia paprasta nuotrauka atspindi tai, ką norime aptarti šiame Artumos numeryje. Mat visame pasaulyje audringai (kiti sako – it stiklinėje) aptarinėtą deklaraciją Fiducia supplicans Tikėjimo mokymo dikasterija paskelbė gruodį, kai mes buvome bebaigę rengti sausio numerį, tad labai nedaug tespėjom; na, o visą sausį, regis, ta audra taip siūbavo mūsų bažnytinius laivelius, kad negalėjome likti nuošalyje, bet norėjome labiau pasigilinti ir jums padėti suprasti – tai kas gi čia vyksta...

Kaip niekada anksčiau, norisi pradėti šį laišką ir metus linkėjimu, tiesiog maldavimu – ramybės ir taikos! Jums, jūsų namams ir visiems mums kaip šeimai – tikėjimo namiškiams, vienos ir tos pačios Katalikų Bažnyčios nariams, galiausiai – vieno ir to paties Kristaus mokiniams ir bičiuliams. Kad ir kokia audra šėltų pasaulio ar Bažnyčios jūroje, Viešpaties meilės švyturys – bejėgis Kūdikis, Dievo Žodis, mūsų vienintelis Gelbėtojas – Jėzus yra negęstantis švyturys.

Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti (Mt 2, 2)
Nepailskime ieškoti Viešpaties ir Jo šviesos: per šventes ir kasdienybėje, artimuosiuose ir nepažįstamuosiuose, visą savo gyvenimą.

Gruodžio Artumoje – iš pirmų lūpų – kaip Šventoji Dvasia prakalbino Sinodo dalyvius. Kaip pradžiuginti širdį ir paguosti mintis tų, kurie paribiuose – „už stovyklos ribų“, kuriems Bažnyčia nėra namai? Ir kaip likti dabartiniuose Bažnyčios namuose su visomis jų silpnybėmis?..