Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą. Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė, Tavo dešinėje – amžina linksmybė. (Ps 16, 11)
Koks vis tik didis tikėjimo, vilties ir meilės vyras tas mūsų Pranciškus – net ir sunkiausių, juodžiausių akimirkų akivaizdoje ne tik pats nesusvyruoja, bet dar ir Dievo tautą įkvepia, palaiko ir tvirtai veda! Iš tiesų juk – kokia prasmė visų mūsų veiklų, deklaracijų, katechizacijų, evangelizacijų, pastoracijų, ko vertos mūsų maldos bei adoracijos, jeigu mūsų krikščioniškojo gyvenimo pavyzdžiai liudytų visai ką kita, nei skelbiame, jeigu nedrįstume pažvelgti Tiesai į akis?
Šiandien, birželio 9-ąją, saulėtą Lietuvos dangų aptemdė žinia, kad į dangiškojo Tėvo namus iškeliavo dr. Ramunė Butkevičiūtė Jurkuvienė – be gausybės jos titulų ir nuopelnų Lietuvai ir Bažnyčiai – taip pat ir Artumos ilgametė Autorė ir Bičiulė...
Taigi, birželio Artumoje bandome suprasti – kada džiaugiasi tėvo širdis? Kaip išmokti būti tėčiu – kaip vaikams perduoti „išmintingą širdį“, apie kurią taip nuostabiai byloja Biblija ir primena Šventasis Tėvas Pranciškus?.. Ir kaip keitėsi tėvystės suvokimas ir kokie to padariniai šių dienų tėvystei?
Gegužės Artumai, pagalvojom, nebus geresnės temos, kaip vėl sugrįžti prie tokios paprastos ir esminės, kurios vardas – Mama. „Nors simboliškai motina labai aukštinama – apie ją poetiškai sakoma daug gražių dalykų, tačiau motinos mažai klausomasi, jai mažai padedama kasdieniame gyvenime, menkai vertinamas jos kertinis vaidmuo visuomenėje...“ – taip sako popiežius Pranciškus ir mūsų dėmesį kreipia ne tik į Motiną Bažnyčią, bet ir į mamas...
Knyga „Adelė. Slapta vaikų draugė“ jau kelis kartus buvo pristatyta Vilniuje – Knygų mugėje, praėjusią savaitę LR Seimo skaitykloje, o šiomis dienomis vyksta susitikimai Jėzuitų gimnazijoje ir Lojotekoje. Jos pristatymai taip pat vyko Šiluvoje, Jurbarke, Jonavoje, Šėtoje, o Adelės Dirsytės gimimo (1909 m.) dieną – balandžio 15-ąją – Kaune.
„Jau!.. ir dar ne“ – tokia amžina bėda su šio laiko numeriu būna, kai už lango dar pati Gavėnia, o jūs greičiausiai jau per Velykas ar po jų skaitysit šį laišką... Bet sykiu – juk toks ir visas mūsų, krikščionių, gyvenimas – mes jau išgelbėti, nes Viešpats jau už mus buvo paaukotas, numirė ir Prisikėlė... Gi mes tuo džiaugiamės, bet vis dar einame savuosius kryžiaus kelius, parpuolam, kenčiam, viliamės...
Labai gera buvo ką tik sutikti kai kuriuos iš jūsų Knygų mugėje! Tos akimirkos – mums tikra dovana, be kurios sunku ten būtų ištverti. Be to, ne tik pristatėm savo naująsias knygas, bet ir padėjome Palendrių broliams benediktinams platinti jų bestselerį – per keletą mėnesių išgraibstytą ir tiesiai į mugę atvežtą jau antrąjį tiražą knygos „Tik į priekį. Tėvas Žėraras“. Jam, kaip ir knygai, reklamos nereikia. Tai mums reikia jo tėviškos išminties, o dabar ir dangiškojo užtarimo. Kovo 31-oji – tai tėvo Žėraro iškeliavimo į Tėvo namus metinės.