Gyvename Dievo ausy palyginti su tropikais ir subtropikais. Va ten tai pavojingai kanda. Linkiu saugių pasibuvimų gamtoje.

Skatinkime savo vaikų smalsumą, norą tyrinėti. Patirtys mus augina ir praturtina, lygiai taip pat ir vaikus, tik daug stipriau. Kurdami atliepiančią, mylinčią, priimančią ir saugią aplinką vaikams, darome milžinišką įtakai jų raidai ir smegenų vystymuisi. Lyg kregždutės – po grūdelį ir mes „lipdykime“ vaiko smegenis.

„Dangūs apsakinėja Dievo garbę, dangaus skliautas skelbia jo rankų darbą“ – skelbia psalmininkas (Ps 19, 2), bet tai išgirsta ir pamato tik tie, kurie tam skiria laiko ir sutelkia visą dėmesį.   

Šie greitai per didįjį penkių dienų renginį peržvelgti epizodai – tai tik mėginimas praskleisti išgyventą Visuotinės Bažnyčios patirtį ir Dievo Gailestingmo neišsemiamą gelmę, tačiau kiek kongresas palietė širdžių, kiek piligrimų pažadino vidinio gyvenimo pokyčiams arba įkvėpė gailestingam veikimui, ką išgyveno susitikę daugybė skirtingų požiūrių katalikų ir krikščionių, kokį įspūdį paliko dėmesys Vilniaus sakraliniam ir dvasiniam paveldui – tokiai patirčiai reikės turbūt ir laiko, ir erdvės.

Šūkis Pradėkime naują gyvenimą! tebus kvietimas kiekvienam iš mūsų: atpažinti šalia esantį, galbūt vienišą ar atstumtą žmogų, ir tapti jam artimu. Popiežius ir mūsų šventieji pažada, kad santykis ir meilė netobulam, pasiligojusiam, vienišam artimui kuria naują gyvenimą – priartina Dangaus Karalystę.  

Žmogus vertingas ne dėl naudingumo, sveikatos, gebėjimų ar socialinės padėties, bet todėl, kad yra sukurtas Dievo ir pašauktas į pilnatvę Kristuje. Todėl technologinė, ekonominė ar politinė pažanga turi žmogui tarnauti, o ne jį valdyti, mažinti ar paversti priemone.

Meldžiu! „Melskit už mus“, – meldžiasi katalikų bendruomenė. Apaštalai, kankiniai, išpažinėjai, mergelės ir našlės bei visas Dievo liudininkų debesis Visų šventųjų litanijoje žygiuoja per įkaitusių akmenų plokštes ir besidriekiančias pievas. Jiems užtariant, tegul Dievo gailestingumas tinkamu laiku siunčia saulę ir lietų.