Kai ruošiausi rašyti lietuviškų kino premjerų apžvalgą, staiga supratau, kad yra tik vienas filmas, apie kurį tikrai norėčiau rašyti atleidimo tema. Atleidimas – tiek jį patiriant, tiek gaunant, – sumažina depresines būsenas ir nerimą, kaltės jausmą ir baimę, didina savigarbą, galiausiai, suteikia vilties. Tai – itin svarbi žmones vienijanti jausminė patirtis.

Popiežius Pranciškus, prieš prasidedant Vyskupų sinodo generalinei asamblėjai, spalio 1–3 d. paprašė dominikonų vienuolio, buvusio Pamokslininkų ordino naujokų magistro tėvo Timothy Radcliffe’o  Sinodo dalyviams pravesti trijų dienų rekolekcijas netoli Romos esančiuose dvasinio susikaupimo namuose. Tų rekolekcijų konferencijos buvo tiesiogiai transliuojamos ir po to paliktos viešai prieinamos, taip turbūt norint patvirtinti, jog visi esame kviečiami melstis, mąstyti ir drauge būti sinodinės kelionės dalyviais. Tad Artumos skaitytojams siūlysime artimiausiuose numeriuose susipažinti su šiomis meditacijomis.

Keblu rašyti apie Romoje jau prasidėjusią XVI eilinę generalinę Vyskupų sinodo asamblėją, skirtą Bažnyčios sinodiškumui, nes straipsnis pasirodys būtent tuomet, kai pirmoji tam skirta asamblėja bus pasibaigusi ir visi žinos, kuo ji pasibaigė. Bet vis tik rašau būtent Lietuvos skaitytojams apie bendresnius Sinodo klausimus: koks jo tikslas, dėl ko buvo nuogąstauta ir ką jis mums atveria.

Skalbiau pal. Jurgio Matulaičio marškinius. Skamba keistai, tiesa?.. Visai paprastas lininės drobės drabužis. Laikiau rankose ir galvojau: toks šventumo ir paprastumo, apčiuopiamo konkretumo derinys apstulbina ir kone išgąsdina. Šventumas staiga tampa asmeniniu iššūkiu, nuo kurio nėra kur pasislėpti. Tasai drabužis – būtent dėl savo banalaus paprastumo – prabyla klausimu: o tu? O tavo gyvenimas? O tavo kasdienybė?..

Maldos intencijoje žodis „misija“ apima tai, koks yra popiežiaus uždavinys. O įvardijus Šventosios Dvasios pagalbą atveriama galimybė patirti ką nors, kas būtų nauja, drąsu, būtina, gaivu, netikėta ar labai pageidaujama. Dvasia veikia kaip nori, ir popiežiaus asmens, kaip ir jo talkininkų, ir mūsų, eilinių Bažnyčios narių, atvirumas Dievo įkvėpimams, šventųjų sakramentų veikimui nuspalvina popiežiaus misijos poveikį.

Laisvės garsas – be didelės reklamos, bet su didžiule sėkme šios vasaros bei rudens sandūroje keliuose Lietuvos kino teatruose rodytas filmas – tiesiog sukrečiantis! Nors pasakojantis realiai nutikusią vaikų gelbėjimo iš seksualinės prievartos Kolumbijoje istoriją, tačiau kažkas dar bandė jį menkinti, neva tai – pramanai ir sąmokslo teorijos...

Jūsų dėmesiui – interviu tiesiogiai iš Kartachenos, vienos labiausiai turistų pamėgtų vietų Kolumbijoje. Čia veikia profesionalų ir savanorių suburta organizacija Fundación Renacer, kurios atsiradimą paskatino Adoracijos seserys –Švenčiausiojo Sakramento ir Meilės tarnaičių kongregacijos (įkurtos šv. Marijos Mikaelos 1856 m. Ispanijoje) vienuolių darbas su užsiimančiomis prostitucija moterimis. Specialiai Artumos skaitytojams pasakoja vienas iš šios organizacijos darbuotojų Sergio Rivera.

Per pastaruosius kelerius metus žodis „sinodas“ įsiveržė į katalikų leksiką ir nuolat yra linksniuojamas ganytojų homilijose, parapijų ratelių diskusijose, katalikiškoje žiniasklaidoje. Tačiau dažnai neišeina atsikratyti jausmo, kad šis žodžio vartojimas turi dirbtinumo ar neįprastumo. O kartais – net svetimkūnio atspalvį įprastame katalikiškame tikėjimo žodyne, jau nekalbant apie darinį Sinodas apie sinodiškumą. Tai galima pastebėti ne vien Lietuvoje ir ne vien tarp paprastų tikinčiųjų, bet ir tų, kurie turi ganytojiškąją atsakomybę ar yra „ragavę“ teologijos.