Apie tai, kas svarbu gyvenantiems Dievo ir žmonių artumoje
Nuprotėjo tas daktaras. Katalikiškame žurnale šeimai – prieš gyvybę! Kur žiūri redaktorius ir vyskupai? Taip jau yra, kad visą gyvenimą savo pacientams skiriu daugybę antibiotikų. Antibiotikas paraidžiui iš lotynų kalbos ir verčiamas „prieš gyvybę“.
Vyskupą Algirdą Jurevičių Artumoje kalbinome lygiai prieš metus, pasibaigus pirmajai Vyskupų sinodo apie sinodiškumą sesijai. Šiemet, pasibaigus antrajai sesijai ir priėmus Baigiamąjį dokumentą, vėl kalbiname Lietuvos vyskupų konferencijos delegatą šiame Sinode, teiraudamiesi – o kas bus toliau?
Grafienė Marija, netrukus po apsireiškimo, aplanko Lurdą, ir galima tik numanyti, kas dedasi jos širdyje stovint toje vietoje, kur Švenčiausioji Mergelė Marija pasirodė, kad pati patvirtintų neišreiškiamą Dievo malonę. Tuoj po to grafienė imasi didžiulio darbo iliustruoti kiekvieną bulės Ineffabilis Deus vertimo puslapį, norėdama savo piešiniais perteikti visą Lietuvos ir Lenkijos pamaldumo Dievo Motinai istoriją.
Nebūtina keliauti tūkstančius kilometrų, kad patirtume jubiliejinius metus. Prisikėlusį Kristų atpažįstame savo aplinkoje ir savo gyvenime, kur tik gyvybė nugali mirtį ir baimę, jautri artimo meilė – nevykusį veiksmą ar netinkamą elgesį.
Kaip ir prieš metus, taip ir šįmet pradėdami Vyskupų sinodo XVI generalinės asamblėjos antrąją sesiją, Sinodo dalyviai buvo pakviesti į rekolekcijas, kurioms vadovavo Artumos skaitytojams jau pažįstamas tėvas Timothy Radcliffe OP. Su džiaugsmu dalijamės kardinolu ką tik nominuoto dominikono pirmąja šiųmete meditacija.
Šis tekstas buvo pristatytas kaip teologinis ir dvasinis įvadas į Sinodo apie sinodiškumą II sesijos Europos delegatų darbinį susitikimą, kuris vyko š. m. rugpjūčio pabaigoje Linco (Austrija) katalikiškame universitete; tėvui Halikui vėl buvo patikėta (panašiai kaip ir Europos kontinentiniam sinodui Prahoje žiemą bei Pasauliniam kunigų sinodui Romoje pavasarį) įvesti į šiuos sinodinius susitikimus ir juos dvasiškai lydėti.
Lapkritį, kai liturginių metų kalendorių užbaigia paskutinė jų iškilmė, vadinama Kristaus Karaliaus, arba Visatos Valdovo, vardu, aplankykime ir pažvelkime į žemiškąją su šiuo titulu gyvenančią bendruomenę – Panevėžio Kristaus Karaliaus parapiją. Šnekučiuojamės, ir parapijiečius suima nuostaba bei džiaugsmas – taip apsčiai čia gyvenama, kad net patys buvo primiršę.