Šįsyk Artuma patraukė į Pakruojį, esantį Šiaulių vyskupijoje, sako, Aukštaitijoje. Tikriausiai daug kas girdėjo apie garsųjį Pakruojo dvarą, kur vyksta visokių kultūrinių ir edukacinių nuotykių. Bet ten neužsukome, nes norėjome ką nors daugiau sužinoti apie Pakruojo Šv. Jono Krikštytojo parapiją, kur jau 410 metų vyksta sielovadinė tarnystė, o daugiau nei tris dešimtmečius aktyviai darbuojamasi ir socialinėje srityje. Mus pasitiko parapijos klebonas bei Pakruojo dekanato dekanas kunigas Remigijus Čekavičius, kuris čia tarnauja jau devintus metus.

Po altoriaus ambona yra antrasis svarbiausias Eucharistijos šventimo elementas. Dievo žodis negali (kaip, deja, praktikuota privačiose Tridento Mišiose) būti skaitomas pašnibždomis. Kristus nurodė mums jį skelbti garsiai, nuo stogų (plg. Mt 10, 27). Tam mūsų bažnyčiose yra speciali aukšta vieta, į kurią pakyla skaitovas ir iš kurios į mūsų širdis nusileidžia Žodis. Ambona – Dievo žodžio skelbimo vieta ir Prisikėlimo paminklas. Jei altorius vadinamas „duonos ir vyno stalu“, tai ambona – „Žodžio stalu“.

Popiežiaus svajonė, kad Bažnyčia išgis ir gydys taip, kaip tai darė Jėzus,– uoliai ir iki galo.   

Tuo metu su piligrimų grupe lankiausi Romoje. Mūsų vizito į Vatikaną dieną, kaip visada, leidau sau pasibūti katalikiškuose knygynuose, kurių gausu Šv. Petro aikštės prieigose. Kaip tik tądien, o buvo 2008-ieji, Vatikane pristatytas pirmasis Josepho Ratzingerio-Benedikto XVI

Paskutiniai Jėzaus ištarti žodžiai ant Kryžiaus tapo Danny ʼo ir Leilos Abdallah šeimos ramstis, kai šią ištiko tragedija, nusinešusi trijų jų vaikų gyvybes. Kaip ir kodėl turėčiau atleisti? Ar tai panaikins patiriamą skausmą? Sukrečianti ir abejingų nepaliekanti sutuoktinių iš Australijos istorija, per kurią šalyje ir pasaulyje sklinda žinia apie patirtą atleidimo malonę, apsisprendimą ir gyvenimo tikrovę.

Tęsiame sausio Artumoje pradėtą dr.Irenos Eglės Laumenskaitės ir Simono Bendžiaus pokalbį apie moteris Bažnyčioje. Šis klausimas apie moters vaidmenį ar vietą yra tarsi siūlų kamuolys: truktelėjus vieną giją, su ja išsivynioja visa kita... Bet moteris yra žmogiškasis asmuo, todėl nereikia nei sakralizuoti jos, nei demonizuoti. Jei jos raiškos amplitudė yra platesnė nei vyro (nuo raganos iki šventosios?), moteris, būdama jautresnė santykiams, labiau reaguoja į juos taip, kaip su ja elgiamasi.

Troškimas būti šalia kito žmogaus, turėti su juo artimą ir net intymų ryšį kyla iš mūsų prigimties. Tačiau šiandienos visuomenėje įprasti socialinių bei tarpasmeninių ryšių „mechanizmai“ patiria didelę ir sparčią kaitą. Kaip man tai suprasti? Kaip susirasti antrąją pusę, sukurti bendrą šeimos projektą? Kaip išsaugoti jį bei meilę ir aistrą jame?