„Įsivaizduokite, Kybartų klebonijoje kardinolas išima garažo duryse vidinėje pusėje lentelę ir rodo – štai čia paslėpdavome Kronikos medžiagą“, – pasakoja ses. Danguolė Gervytė. Iš pirmų lūpų išgirsti liudijimai bei kruopščiai rinkta informacija nugulė į šių metų vasario mėnesį išleistą knygelę vaikams pavadinimu „Kronika arba slaptosios knygos istorija“. Tai – pirmasis mažiesiems skirtas leidinys, kuris patrauklių iliustracijų bei įtraukiai pateiktos informacijos bei užduočių dėka padės mažiesiems susipažinti su Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos reikšme. O taip pat padės geriau pažinti ir slaptą jos leidybą, platinimą bei jos rengėjus.

Neįtikėtina, šiuo metu feisbukas yra ne tik didžiausias socialinis tinklas, bet ir trečias pagal lankomumą interneto tinklalapis visame pasaulyje. O mėlynasis mygtukas patinka („Like“), simbolizuojantis į viršų nukreiptą nykštį ir atsiradęs tik 2009 metais, paspaustas jau daugiau nei trilijoną kartų. Kodėl Romos Katalikų Bažnyčiai, didžiausiai krikščioniškai Bažnyčiai pasaulyje, jauni žmonės vangiai spaudžia patinka?

Vasario 2-ąją Bažnyčioje minima Pašvęstojo gyvenimo diena , dedikuota tiems, kurie paskyrė savo gyvenimą Dievui. Viena tokių šviesiausių asmenybių, du trečdalius savo gyvenimo aktyviai dalyvavusi artimo meilės misijoje Bažnyčioje, prieš 33 metus Nepriklausomybę beatkuriančioje Lietuvoje padėjusi žengti pirmuosius žingsnius Caritui, viena iš socialinės rūpybos iniciatorių Bažnyčioje bei dalyvavusi įkuriant VDU socialinės rūpybos katedrą, žurnalo Caritas (t. y. mūsų Artumos pirmtako!) įkūrėja yra sesuo Albina Marija Jurgė Pajarskaitė MVS.

Prieš 200 metų iš JAV prerijose esančios rąstų trobos sesuo Rožė Pilypa Dušen (Rose Philippine Duchesne) rašo Jėzaus Draugijos (jėzuitų) generaliniam vyresniajam Romoje, siūlydama, kad joms į misijas atsiųstų Sibire dirbusius jėzuitus, nes klimatas labai panašus – eilinę žiemą šalčiai nuo –20 iki –40 °C, prie kurių šie jau būsią pripratę. Kaip tik 1820 m. carinė Rusija išvarė jėzuitus iš savo imperijos. Tarp jų, aišku, buvo ir iš Lietuvos kilusių, 1773 m. vienuolijos visuotinio uždraudimo metu Polocke gyveno keli šimtai jėzuitų, likusių apaštalauti Rusijos valdomose žemėse, kur draudimas negaliojo.

Maži ir dideli giedame: Vardan tos Lietuvos vienybė težydi! Tačiau vis aiškiau, kaip mums trūksta vienybės. Bijome ligų, bijome svetimšalių prieglobsčio prašytojų, imame bijoti ir vieni kitų. Bijome karo kaimyninėse šalyse ir savo žemėje, bet aršiai grumiamės tarpusavyje. Didelį skausmą kelia, kai matai piktų žodžių smurtą, patyčias, kaltinimus... Su kuo kovojame? Su savo broliais ir sesėmis, kurių sprendimai mums neįtiko, neva mus suvaržė? Kur du pešasi, trečias laimi, – byloja patarlė. Ar nenutiks taip, kad įsismarkavę vidinėse kovose pražiopsosime išorinį agresorių? Kokie menki atrodys dabartiniai ribojimai ar nepatogumai, jei turėsime paklusti svetimos valstybės įsakymams.

Pirmoji žodžio „klausyti“ reikšmė, nurodoma lietuvių kalbos žodyne – „naudotis klausa, stengtis išgirsti“. Tinkamai klausyti ir išklausyti reikia mokėti, o dialogui reikia dviejų žmonių – norinčio kalbėti ir norinčio klausyti. Tad kaip kalbėti, kad išgirstų? Gali atrodyti keistas klausimas, jei žmogus ne kurčias ar nebylys. Tačiau dažnai pasitaiko, kad kalbėtojas ir klausytojas susikalba tarsi kurčias su nebyliu...

Drauge su Sinodo kelio žinia nuskambėjęs kvietimas kalbėtis sukelia ištisą virtinę minčių bei asociacijų. Viena vertus, Šventasis Raštas, taip pat ir lietuvių tautosaka tiesiog kunkuliuoja šmaikščiomis patarlėmis ir perspėjimais, atskleidžiančiais kalbėjimosi stebuklą lydinčius pavojus bei paklydimus. Kita vertus, neišvengiamai šmėkšteli ir orveliško „kalbenimo“ šešėlis – juk bažnytinėje aplinkoje pernelyg dažnai susiduriame ne tik su bereikšmiu, bet ir su agresyviu ar net antikrikščionišku kalbėjimu.