Katalikai naujai atranda Sinodą, nors mūsų broliai evangelikai, galima sakyti, nuolat tuo gyvena. Tad apie sinodinę tradiciją Lietuvos Evangelikų reformatų Bažnyčioje Artuma teiraujasi Raimondo Stankevičiaus. Jis yra generalinis superintendentas, Kėdainių, Panevėžio, Papilio ir... Varšuvos reformatų parapijų kunigas.

Sausio 27-ąją Bažnyčia minės 95-ąsias palaimintojo Jurgio Matulaičio gimimo Dangui metines. Rinkdamiesi prie palaimintojo relikvijų, melsdami jo užtarimo, taip pat galime turėti ir bendrą prašymą – kad tėvas Jurgis lydėtų Bažnyčios Sinodinį kelią Lietuvoje. Tėvas Jurgis mylėjo Bažnyčią ir labiau už viską jam rūpėjo sielų išgelbėjimas, t. y. bendra visų kelionė į tikslą – Tėvo namus. Jis mokėjo kalbėti ir klausytis kitų (taip pat ir kitokių) ir iš visų balsų išskirti Šventosios Dvasios balsą.

2021-aisiais neretai iš krikščionių pasigirsdavo apokaliptinių gaidų apie artėjančius persekiojimus. Kaip šiais iššūkių metais sekėsi naujajai Lietuvos valdžiai? Ar pasitvirtino neramūs būgštavimai ir ar įmanomas dialogas susipriešinime? Apie tai kalbamės su ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto doc. dr. Vincentu Vobolevičiumi; kalbinaArtumos vyriausiasis redaktorius Darius Chmieliauskas.

Katalikų Bažnyčioje prasidėjo Sinodinis kelias, į kurį mus pakvietė popiežius Pranciškus. Tai procesas, įtraukiantis visus Bažnyčios narius ir šalia esančius į jos kūrimą ir atsinaujinimą. Sinodus jau ne vieną šimtmetį rengia mūsų broliai ortodoksai. Su tradicine sinodiškumo Ortodoksų Bažnyčioje samprata Artumos skaitytojus supažindina ortodoksų kunigas Gintaras Jurgis Sungaila.

Keliaudami drauge su visa Bažnyčia Sinodiniame kelyje, atveriame naujas pažinimo dureles, mėgindami susipažinti ir perprasti, kokie santykiai su tikėjimo praktika ir pačia Bažnyčia susiklostė ir klostosi tarp Lietuvos kūrybos žmonių, išgirsti jų balsą, troškimus, suvokti, kaip arti ir apskritai – ar arti – esame.

Šiais metais esame pakviesti į tarpusavio įsiklausymo pratybas, kaip sako popiežius Pranciškus. Ko šiose pratybose galime išmokti iš Carito vykdomos išklausymo tarnystės, kuri ne vienerius metus keliose Lietuvos parapijose atliepia vieną iš ryškiausių skurdo formų – atskirtį ir vienišumą? Kai kuriose parapijose šios tarnystės įgyvendinimas sustojo, kitose net neprasidėjo. Išklausymo tarnystė – viena iš gražiausių bendruomenės meilės išraiškų, kai pastebimi silpniausių narių poreikiai bei stengiamasi juos atliepti išklausant, nukreipiant, palydint ar supažindinant su esamomis galimybėmis. Ir tai yra kur kas daugiau, negu tik susitikimas su žmogumi, kuris gali pas mus ateiti kiekvieną dieną ir pasikalbėti. O ir pats išklausymas neretai tampa atspirtimi žmonėms, išgyvenantiems įvairiausių sunkumų.

Sausio intencija: „Melskimės už visus dėl religijos diskriminuojamus ir persekiojamus žmones, kad visuomenės, kuriose jie gyvena, pripažintų jų teises ir kilnumą, kylantį iš visų žmonių brolystės.“