Naujojo dvasingumo paieškų banga, kilusi XX a. pabaigoje, atsigręžia į gamtą. Jos sudvasinimas ir sudievinimas, pasireiškiantis įvairiais laipsniais ir pavidalais – natūralizmu, ekologiniu sąjūdžiu, atsigręžimu į ikikrikščioniškas politeistines religijas ar naujojo dvasingumo kultus, vis labiau įprasmina šių dienų žmogaus be Dievo būtį.

Vyras ir Bažnyčia... Kodėl neretai vyrai nenori ar nedrįsta į bažnyčias ateiti? O gal jiems Bažnyčios nė nereikia? Ką vyrams veikti Bažnyčioje? Kas apskritai yra vyriškumas? Apie vyrus ir vyriškumą Bažnyčioje malonioje kompanijoje prie vyno taurės susirinko pasišnekėti septyni įvairių patirčių ir profesijų vyrai. Pokalbį veda Artumos kapelionas kunigas Artūras KAZLAUSKAS.

Kardinolo Vincento Sladkevičiaus MIC 20-ųjų mirties metinių išvakarėse bei artėjant gimimo 100-mečiui jo vardo muziejaus-buto aplinkoje greta Kauno arkikatedros dar kartą susitiko... du kardinolai. „Mano pažintis su kardinolu Vincentu tęsėsi 45 metus, o šiame name pirmame aukšte buvo ir mano paties vyskupo tarnystės pradžia ir darbo kabinetas“, – sakė kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ, čia apsilankęs su Artumos redaktoriumi diakonu Dariumi Chmieliausku bei jaunuoju sielovados bendradarbiu Gediminu Jonu Urbonu ir jų kalbinamas pasidalijo, kaip šiandien prisimena antrąjį Lietuvos istorijoje kardinolą.

Sakoma, jei parapija nori gero kunigo, gali prašyti, kad tokį skirtų, arba... priimti tą, kurį jau turi. Tokį atvejį paliudija tikra istorija. Į parapiją atkėlė kunigą, su kuriuo net pasikalbėti būdavo sunku, nes po Mišių jis išlėkdavo į kleboniją ir ten užsidarydavo. Jei kas bandydavo prisibelsti – kalbėdavo tik pro langą. Bažnytinis gyvenimas apmirė. Tuomet kelios moterys susitelkė maldai už tą kunigą. Būdamos išmintingos, prašė Dievo ne to, ko, jų manymu, reikėtų, bet pirmiausia šviesos, dėl ko konkrečiai turėtų melstis. Tuomet pradėjo neįkyriai kalbinti naująjį kunigą, kad šis išstatytų adoracijai Švč. Sakramentą, juolab kad tą padaryti – jo pareiga. Vėliau pradėjo ir jį kviesti drauge pasimelsti. Po pusmečio ledai pajudėjo, ir pasirodė, jog kunigas yra malonus žmogus, tik prieš tai buvęs nesuprastas, netgi atmestas ir dėl to sužeistas.

Žodis „ekologija“ tikrai gražus. XIX a. antrojoje pusėje jį sukūrė vokiečių biologas Ernstas Haeckelis, sudėjęs iš dviejų graikiškų žodžių – „oikos“ (namai, buveinė) ir „logos“ (mokslas). Tad ekologija reikštų mokslą apie namus. Tik namai čia ne tie, statydinami iš rąstų ar plytų. Tai mūsų oras, vanduo, žemė, miškai, kitaip tariant, mūsų pasaulis. Ekologijos mokslas nagrinėja, kaip mes jame gyvename. Tačiau dar yra ekologijos politika, nurodanti, kaip tuose namuose tvarkytis, o ekologijos etika moko, kaip gyventi juose yra moralu. Ekologija niekaip netelpa vien mokslininkų interesuose, ir kitaip nė negalėtų būti – juk būstas turi rūpėti visiems jo gyventojams. Į šios sąvokos orbitą patenka ne tik mokslinės žinios apie mūsų namus, bet ir mūsų politinės bei pilietinės pažiūros, gyvensena, moralinės nuostatos.

„Gyvenimas susideda iš daugelio dalykų, tai – kaip plytų siena, o moteris tėra tik viena plyta“; „Moterys buvo tik Kristaus sekėjomis, bet ne mokinėmis“; „Moterys – gundytojos, nuodėmingos Ievos dukterys“... Deja, tokių minčių dar neretai tenka išgirsti.
Šiemet, švęsdami mūsų mylimo šv. Jono Pauliaus II šimtmetį, labiau prisimename jo asmenybę, indėlį į „geležinės uždangos“ sugriuvimą. Tačiau norime, kad nepraslystų pro akis ir tai, kas taip pat buvo jam svarbu, – moteris ir moters genijus.

Kalbomis apie blogėjančią ekologinę padėtį mūsų gyvenime (ir ne tik mūsų, jei tai ką nors guodžia) nieko nenustebintume – juk žinome, kodėl didžiausiose šalies upėse nesimaudoma, o pigiausius maisto produktus iš viso vargiai galima pavadinti maistu. Tikslumo dėlei reikėtų juos vadinti dešros, sūrio, sausainių ir t. t. imitacija, muliažu. Bet juk kažkas perka, antraip nepardavinėtų. Ne tik perka, bet ir tuos produktus vartoja, tikriausiai įsivaizduodami, kad gaminys, kuris atrodo kaip dešra ir turi jos skonį, ir yra dešra. Tai toks buitiškas saviapgaulės atvejis, kurį gali būti nulėmusios įvairiausios priežastys, viena jų – ribota finansinė padėtis – toli gražu ne pirmutinė. XX amžiuje iškelta idėja, kad teršdamas aplinką žmogus daro žalą ne tik gamtai, bet pirmiausia sau, tebelieka opi ir šiandien. Čia turima galvoje organizmo tarša. O, kad tik organizmo! Kas išmatuos informacinės asmens taršos mastus XXI amžiuje? Aišku, atsakymų į šį klausimą ieškos jau ateities mokslas, bet neturėkime iliuzijų, kad stiprias neigiamas emocijas sukeliantys vaizdai televizoriaus, kompiuterio ar mobiliojo telefono ekrane nepalieka jokių pėdsakų mūsų psichikoje.