Vandens stygiaus Lietuvoje nėra. Ar tuo džiaugiamės? Ar už tai dėkojame? Žemėje šiuo metu gyvena 7,3 milijardo žmonių. Beveik du milijardai negauna švaraus geriamojo vandens. Kasmet 3,5 milijono žmonių (visi pasaulio lietuviai!) miršta nuo nešvaraus vandens sukeltų ligų.

Jausmai ir emocijos, t. y. aistros, nudažo mūsų gyvenimą įvairiausiomis – tiek šviesiomis, tiek tamsiomis – spalvomis. Mes pykstame ir liūdime, džiaugiamės ir bijome. Ką daryti su šiais jausmais, kad jie negriautų mūsų ir mūsų šeimų, netaptų mūsų priešais, bet, atvirkščiai, būtų mūsų sąjungininkais, klausiame Nijolės LIOBIKIENĖS – socialinių mokslų daktarės ir šeimų konsultantės.

Kai prieš 57 metus keturi jėzuitai kalbėjosi su kandidatu, vienas privalomų klausimų buvo apie sveikatą, pvz., ar kas šeimoje sirgo džiova. „Taip, – atsakiau, – mūsų senelis mirė nuo džiovos 20 metų prieš man išvystant pasaulį.“ Tas senelis, Rudolfas Lichtenšteinas, 1900–1918 m. buvo evangelikų liuteronų kunigas Panevėžyje.

Tiesa, kaip sako evangelistas Jonas, išlaisvina. Bet to neverta tikėtis, jei Tiesą pakeisime Komjaunimo tiesa. Panašiai, atrodo, ir atsitiko birželio 16-ąją Seime vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Stambulo konvencijos ratifikavimas – kas pasikeistų?“

Birželio 24-ąją įšventinti pirmieji nuolatiniai vedę diakonai Lietuvoje. Jie tarnaus Kauno arkivyskupijoje ir Lietuvos kariuomenės ordinariate ir prisijungs prie gausios nuolatinių diakonų bendruomenės Romos Katalikų Bažnyčioje. Šiuo metu jų yra truputį daugiau nei 45 tūkstančiai.

Kartą pažįstamam kunigui užsukus pas pal. Teofilių Matulionį į Šeduvą, kalba, atrodo, pakrypo apie bičiulius, apie tai, kaip gera prisiminti, nuvažiuoti, pakalbėti. Tada arkivyskupas Teofilius tarstelėjo: Reikia arkivyskupą Jurgį aplankyti.

Viena iš jausmingiausių beatifikacijos iškilmių akimirkų – iškilmingas palaimintojo relikvijų įnešimas ir paveikslo atidengimas. Tuomet suskamba varpai, sugaudžia trimitai, o tikinčiųjų minios savo džiaugsmą išreiškia ovacijomis.