„Leiskite mažutėliams ateiti pas mane...“ (Lk 18, 16). Leidome. Aštuoniems. O vieną, beateinantį, pasiėmė pats Viešpats – patikėjau jį šv. Maksimilijonui Marijai Kolbei, kad nešiotų ant rankų, kol aš pati ten nukaksiu. Tad išeitų devyni. Iš pradžių jie ateidavo į širdį: kildavo keistų, „nelogiškų“ minčių, svajonių apie dar vieną vaikelį; susirgusi mėnesinėmis kažkodėl nuliūsdavau... Kol vieną dieną – ups! – nesusirgau. „Vadinasi, esi sveika“, – sako šypsodamasis vyras, kai ryžtuosi papasakoti jam apie dvi juosteles ant nėštumo testo.

Taip prasideda popiežiaus Pranciškaus Meilės džiaugsmo, kurį šįmet drauge su Jumis, mieli Artumos bičiuliai, norime geriau pažinti, penktasis skyrius – Meilė, kuri tapo vaisinga – jį šiame numeryje ir turėtume panagrinėti. Atrodė – toks grožis, ir už lango, ir Motinų, ir Marijos mėnuo, tad bus taip gera bei paprasta gegužę kalbėti apie gyvybę, vaisingumą – juk ypač krikščionims, regis, puikiai suprantama tema bei realybė. Pasirodo, ne viskas taip paprasta, kaip savaime atrodo, o kalbėti, aiškintis, ką katalikams tai reiškia, – vis dar verta ir labai reikalinga. Tad bandome bent keletą pėdų nužengti tame gyvybės dovanojimo kelyje.

Tęsiame balandžio Artumoje pradėtą pokalbį apie vaikų pornografiją internete. Tema trikdanti, ir apie ją kalbame ne dėl sensacijų, tačiau ieškodami sprendimo ir prevencijos, kad šeimos, auginančios vaikus, būtų apsaugotos nuo seksualinio smurto. Jis, pasirodo, gali mus pasiekti neįtikėtinai lengvai – vos keli spustelėjimai kompiuterio pele, ir ekraną užlieja vaiką gąsdinantys bei traumuojantys vaizdai.

Ši tema gali jus trikdyti. Tikiu, kad esate mylintys ir besirūpinantys savo vaikais tėvai, bet net ir geroje šeimoje gali ištikti patirčių, gyvenimą padalijančių „iki įvykio“ ir „po jo“. Kalbu apie vaikų seksualinį išnaudojimą, šį kartą – apie vaikų pornografiją interneto erdvėje.

Šiais metais dėkojame Dievui minėdami 10-metį, kai Lietuvą aplankė šventosios Kūdikėlio Jėzaus Teresės relikvijos. 2007 metais nuo gegužės 18 d. iki liepos 1 d. susitikti su šventąja galėjo didmiesčių ir kaimelių gyventojai, kalėjimų, vienuolynų, seminarijų bendruomenės ir lankytojai. Ji keliavo miestų gatvėmis ir vasaros pievų takeliais, jos rožių lietus nuplovė ir atgaivino ne vieną sielą, uždegė troškimu siekti šventumo kasdieniame gyvenime atliekant paprasčiausius darbelius.

Vos pranešus, kad Dievo tarnas arkivyskupas Teofilius Matulionis šiemet bus skelbiamas palaimintuoju, jausdami, jog per mažai apie jį žinome ar ir visai nieko nežinome, suskubome susipažinti su jo gyvenimu, mintimis, darbais. Įdomu ir tai, koks arkivyskupas Matulionis buvo privačiame gyvenime. Apie tai klausiame jo sūnėną – architektą dr. Teofilių Baltazarą Mindaugą MATULIONĮ.

Velykų rytas daug kam primena triskart aplink bažnyčią einamą procesiją, varpų gaudesį, pakilią giesmių nuotaiką... Džiaugsmas kyla iš evangelinės žinios apie prisikėlusį Kristų ir apaštalų susitikimus su Prisikėlusiuoju. Velykos tikrai yra džiaugsmingos, bet nebūna Velykų be Didžiojo penktadienio – Jėzaus mirties – ir be Didžiojo šeštadienio – Dievo tylos – dienos. Per tai einame į Prisikėlimą. O kaip jaučiasi žmonės, kurie Prisikėlimą švenčia jausdami mirties alsavimą?