„Broli, sese, praktikuok svetingumą, žinodamas, kad Dievas ateina pas tave kaip keliautojas. Kiekvienas svečias, pasiekęs bendruomenę, tebūna priimtas kaip pats Kristus. Visus priimsi su pagarba ir paprastumu, tačiau taip pat ir jautriai, bei stengsiesi tikėti, kad juose yra Kristus. Svetingumas nėra atsitiktinė tarnystė, bet tarnavimas pasaulyje, atliekamas Kristaus vardu“, – rašoma Bozė (Italija) vienuolyno reguloje. Šioje bendruomenėje per metus apsilanko apie 15 tūkst. svečių. Ir čia traukia ne vien tikintys katalikai.

Prieš 75 metus, 1941 m. birželio 14-ąją, pirmieji gyvuliniai vagonai, perpildyti vaikų, jaunų, senų žmonių, pajudėjo į Sibirą. Taip buvo „paminėtos“ sovietų kariuomenės įžengimo į Lietuvą ir šalies okupacijos, truksiančios pusę amžiaus, pirmosios metinės. Per tą laiką tauta patyrė daug sunkių traumų, jų padarinius jaučiame iki šiol. Pastaraisiais metais daugėja pastangų permąstyti šį istorijos etapą ir jo poveikį mums. Kalbamės su psichologe prof. habil. dr. Danute GAILIENE, neseniai įgyvendinto okupacijos ir trėmimų padarinius tyrusio projekto „Sunkių traumų ir socialinių transformacijų psichologiniai padariniai ir jų įveika“ (jį galite rasti internete), vadove.

Iš pokalbių telefonu: Informuoju, kad prekę jau turiu... Susimokėsi už ankstesnę kelionę į Vokietiją, o jeigu ne, turėsi problemų, nes žinau, kur tu gyveni... Privalai atidirbti man už skolą; jeigu ne, susidorosiu su tavo mažamečiu vaiku, o tave pačią pakasiu po žeme... Nebandyk manęs atpažinti policijoje, nessutraiškysiu...

Tai tik keli fragmentai, ir ne iš filmų, o iš realių baudžiamųjų prekybos žmonėmis bylų, kurios šiais metais laimėtos teisme. „Pirkėjai“ pasodinti, tik ramybės neduoda mintis, kad anksčiau ar vėliau jie išeis į laisvę ir norės keršto. Deja, apsaugos aukoms niekas negali užtikrinti. Ką galime padaryti, kad situacija keistųsi?

Štai Kauno arkivyskupijos ir Lietuvos Carito iniciatyva Kaune neseniai vyko konferencija, sukvietusi policijos ir Bažnyčios atstovus vienytis į bendrą diskusiją ir kovą prieš prekybą žmonėmis. Tai žinutė visuomenei – yra problema, turime ją spręsti! – interviu Artumai dalijasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Aurelijaus GUTAUSKAS, vienas iš penkių teisėjų Europoje, šį mėnesį vykstančių į Vatikaną skaityti pranešimo pačiam popiežiui Pranciškui.

Barška tarška kompiuterio klaviatūra, klaksi pelė. Visas išraudęs Tadas žaidžia ir nejaučia, kad vėl nesutelpa sutartame žaidimo laike.

– Tadai! Tavo laikas baigiasi, – nesulaukęs atsako pakeliu balsą. – Ar girdi mane?!

– Žinau, žinau, tuoj baigsiu žaidimą, – niurnėdamas atšauna ir vėl pavirsta virtualiu kovotoju.

Prabėgus 10 minučių mano nervai nebeatlaiko...

Kaip aprangos kūrimas gali padėti įveikti sunkiausius išbandymus? Ar bažnyčioje, kur randamas nusiraminimas, gali aplankyti ir įkvėpimas? Kodėl kuriamam drabužiui pasirenkamas religinis motyvas? Atsakymus į šiuos klausimus tikrai žino dizainerė Indrė ŠIMAITYTĖ-KVEDARIENĖ.

Bendraudami su žmogumi daugiausia apie jį sužinome ne iš kalbos turinio, bet iš tokių neverbalinės kalbos ženklų, kaip kūno laikysena, gestai, veido ir akių išraiška, balso intonacija. Žmogaus apranga čia irgi vaidina toli gražu ne menkiausią vaidmenį. Kodėl?

Lietuvių tautos kelias į krikščionių tikėjimą nebuvo paprastas. Pirmasis Lietuvos valdovas Mindaugas ir jo aplinkos žmonės 1251 m. priėmė Krikštą, po dvejų metų Mindaugas buvo karūnuotas karaliaus karūna, o lietuviams paskirtas pirmasis vyskupas Kristijonas, įsteigta Lietuvos vyskupija, tiesiogiai pavaldi Šventajam Sostui. Iki šiol dar nėra visai aišku, ar Mindaugas vėliau atsimetė nuo krikščionybės, ar liko ištikimas jai iki mirties. Aišku tik viena – jam mirus Lietuva vėl tapo pagoniška šalimi ir ją daugiau kaip šimtmetį valdė valdovai pagonys. Dalis pagonių buvo atviri Gerajai Naujienai, ir tai leido Jogailai, Vytautui bei jų giminaičiams ir patiems atsiversti, ir kartu patraukti į tikėjimą likusią tautos dalį (1386–1387). Daugiausia pastangų reikėjo padėti dėl žemaičių Krikšto. Kodėl ir kaip tai vyko, aiškinamės toliau.