Darsyk ir – tikimės – ne paskutinį kartą grįžtame prie mūsų žegnonės, kurią su Jumis, mieli skaitytojai, pradėjome aptarinėti šios vasaros Artumos numeriuose. Džiaugiamės, kad reaguojate! Taip darykite ir toliau, nes tai juk apie mus: mūsų maldas, teologiją, Dievo garbinimą bei šlovinimą, perkeičiantį ir patį mūsų gyvenimą – tad ar galėtų būti kas svarbiau!? Tik vieno prašome – darykite tai pagarbiai, su meile ir argumentuotai, taip, kaip istorikas bei Artumos bičiulis Darius Baronas padarė.

Rugsėjis – naujų iššūkių, vilčių metas, kuomet išjudėję į mokyklas vaikai (ir tėvai) su nerimu žvelgia į mokytojus, bendraklasius, programas. Kai auginamas vaikas turi raidos sutikimų, streso yra kur kas daugiau parenkant mokyklą, joje mokantis. Barboros aštuonmetis sūnus šiemet lankys antrą klasę specializuotoje ugdymo įstaigoje, kurią pasirinko dėl sūnaus sunkaus autizmo. Kalbančiam pavieniais žodžiais, turinčiam didžiulį nerimo sutrikimą vaikui lyg inkaras svarbi rutina, kurią sutrikdžius ištinka nerimo priepuoliai.

Rugsėjo 26 d. 107-ąjį kartą minime Pasaulinę migrantų ir pabėgėlių dieną. Ši temapasauliui ir Bažnyčiai nėra nauja, o ir mūsų šalyje pastaruoju metu su ja „gulamės ir keliamės“. Neįveikę pandemijos iššūkių, jau susiduriame su migrantų krize, kuriai įveiktireikia daug pastangų.

Irakietė Rita Tamur, 25-erių migrantė, Lietuvoje gyvenanti nuo 2017 m. Šiuo metu mergina studijuoja LSMU. Ją kalbina Vilniaus arkivyskupijos Carito Užsieniečių integracijos programos Socialinės integracijos koordinatorė Augustė Dudutytė.

Rugpjūčio 9 d., eidamas 92-uosius metus, Maskvoje mirė Sergejus Kovaliovas – mokslininkas, žmogaus teisių gynėjas ir didis lietuvių draugas. Jis gimė 1930 m. kovo 2 d. Ukrainoje; nuo dvejų metų su tėvais gyveno pamaskvėje.

Artumos bičiulį fotomenininką Romualdą RAKAUSKĄ, išgyvenantį tarpušventį tarp vainikavimo Nacionaline kultūros ir meno premija beigi nenumaldomai artėjančių asmeninės sukakties iškilmių, kalbina Dovilė ZELČIŪTĖ.

Šios vasaros gauta nepaprasta dovana – susitikimas su Daina ir Tomu Stravinskais, užauginusiais penkiolika sūnų ir vieną dukterį. Tomas juokiasi, jog į dažnai užduodamą klausimą: „Ar turite daug vaikų, nes laukėte mergaitės?“ jo atsakymas: „Ne, ji nėra jauniausias vaikas šeimoje.“ Gausus vaikų būrys byloja apie Dainos ir Tomo apsisprendimą priimti jų tiek, kiek Dievas dovanos.