Kas rytą, vos tik atsikėlę, naują dieną pradedame žegnodamiesi: „Vardan Dievo Tėvo ir...“. Taip pradedame ir asmeninę maldą, ir pamaldas bažnyčioje, žegnojamės prieš darbus ir leisdamiesi kelionėn, ir vakarais guldami nakties poilsio. Taip elgėsi mūsų protėviai, seneliai ir tėvai. Taip darome ir mes, net nežinodami, kad mūsų lietuviškos žegnonės žodis „vardan“ yra klaidingas, o intarpas „Dievo“ yra net... iškreipiantis krikščionišką tikėjimą! Iš tiesų krikščioniškai tai turėtų skambėti: „Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu.“ Iš kurgi šį intarpą turi visi baltai?

Velykų šventės kasmet atneša ir ypatingą dovaną – Popiežiaus namų pamokslininko kapucino kardinolo Raniero Cantalamessos homiliją šių metų Didžiojo penktadienio Viešpaties kančios liturgijoje. Šiemet tėvas Raniero kalbėjo tema, išskirtinai aktualia šiandienos postpandeminei ir postmaršinei Lietuvai ir Katalikų Bažnyčiai joje.

Su kuo šiandien jaunam žmogui asocijuojasi žodis Caritas? Dažniausiai pasitaikantis atsakymas –„Caritas yra pagyvenusių žmonių organizacija“. Bet ar iš tiesų Carite nėra užduočių, galimybių, vietos jaunimui? O gal nėra ir noro per daug įsitraukti į savanoriškas veiklas?

Šventojo Tėvo Pranciškaus pakviesti minėti Šv. Juozapo metus, žiūrime ne tik į dangų, bet ir žemėje ieškome dangaus ir vilties. Pandemijos išvargintoje žemėje tęsiame pažintį su šių dienų juozapais – paprastais-nepaprastais tėvais! Tad birželį – Tėvo dienos ir Švč. Jėzaus Širdies mėnesį – susipažinkime su Audriumi Vasiliausku, trijų berniukų tėčiu. Į jo ir Justinos šeimą vos prieš kelis mėnesius atkeliavo trečiasis mažylis. Atviras pokalbis apie keliamas karteles bei kasdienę duoną, kurios prašome Dangiškojo Tėvo ir kuria dalijamės.

Birželio 14 d. Bažnyčiai Lietuvoje minint palaimintąjį Teofilių Matulionį, žvelgdamas per tėvystės prizmę, norėčiau prisiminti vienų iškiliausių praeito šimtmečio Lietuvos dvasininkų – vyskupo ir kankinio Teofiliaus Matulionio ir kardinolo Vincento Sladkevičiaus vidinius dvasinius ryšius. Drąsiai galime teigti, jog kardinolas Vincentas buvo palaimintojo kankinio Teofiliaus „pailgintos rankos“, apkabinančios ir laiminančios laisvos Lietuvos ateitį, kurios, deja, Teofiliui neteko išvysti.

Visiems tėvams be galo norisi, kad jų vaikas visuomenėje būtų priimtas, mylimas, atskleistų savo talentus ir... tiesiog gebėtų gyventi savarankiškai. To link einama auginant ir auklėjant. Su kokiomis baimėmis ir lūkesčiais susiduria šeimos, auginančios vaikus su raidos ypatumais, dalijasi mama Toma.

Tėvas Antanas Saulaitis pristato popiežiaus intenciją birželio mėnesiui.