Kai kurie gyvena tarp gausių kitų tikybų ar tautybių kaimynų. Dauguma mūsų rečiau susitinka su vienu kitu skirtingu to paties Dievo šeimynos nariu, kitokia dukra ar savita šeima.

Esame įpratę matyti ir girdėti kunigus kalbant dvasinėmis, religinėmis, moralinėmis, kartais dar socialinėmis temomis... Bet šįkart 
Artumos kapeliono Artūro Kazlausko paprašėme pakalbinti keletą savo brolių kunigystėje – kuo jie patys gyvena, kaip jaučiasi, kas juos stiprina ir kas jiems sunku. Tikrai nedažnai apie tai drįstame su jais kalbėtis... Šįmet Artumoje bandome aptarti savo vietą ir gyvenimą Bažnyčioje, tad tiesiog privalome geriau pažinti, išgirsti, suprasti ir savo vyresniuosius – graikiškai presbyteros – kunigus.

Vatikano II Susirinkimas (1962–1965) siekė visuotinio Bažnyčios atsinaujinimo. Pasauliečių klausimas buvo viena svarbiausių jo temų. Kaip ji buvo plėtojama pasibaigus Susirinkimui? Ar jo ištaros dėl pasauliečių vaidmens Katalikų Bažnyčioje pasiekė vietines Bažnyčias, parapijas? 

Kasmet keturioms savaitėms likus iki Viešpaties Gimimo iškilmės, prasideda Adventas – liturginis laikas rengiant mus Kalėdoms. Pirmąjį Advento sekmadienį prasideda ir nauji liturginiai metai. Romos apeigose Adventą sudaro keturi sekmadieniai, o štai Šv. Ambraziejaus apeigose (Milano vyskupijoje) Adventas dviem sekmadieniais ilgesnis. Tai laikas, kviečiantis pakelti akis ir atverti širdis Kristui priimti.

Kartą paklausiau savo parapijos bendražygių, kas jiems ateina į galvą paminėjus Vatikano II Susirinkimą. Atsakymai nenustebino – visi kaip vienas išvardijo pasikeitimus liturgijos šventime, t. y. žinojo, kad po jo vykdyta liturgijos reforma. Tačiau niekas nepaminėjo fakto, kad Susirinkimas iš esmės pakeitė katalikų dvasininkijos ir pasauliečių padėties vertinimą Bažnyčioje. 

Tikime, kad Dievas save apreiškia, būna tarp mūsų per Žodį, sakramentus ir bendruomenę – Bažnyčią. Ilgą laiką daugiausia dėmesio teko sakramentams ir individualiai maldai, sunkiau mums su Šventuoju Raštu, bendra malda bei giesme, su bendruomeniškumu.

Pasauliečių samprata, taip, kaip šiandien juos suprantame, istorijoje labai kito. Bažnyčios kūrimosi metu gyvavo savaiminga bendrystė, be ryškaus skirtumo tarp pasauliečių ir dvasininkų. Krikščionybei tapus oficialia religija, Bažnyčioje atsiranda pasauliečių sampratą keičianti hierarchinė struktūra. Iniciatyva pereina į dvasininkų rankas, pasauliečiai pamažu išstumiami iš bažnytinės veiklos, paliekant jiems tik paklusnumo hierarchijai pareigą. Tad pažvelkime, kaip tai kito istorijos eigoje.