„Visus apimantis“ – tai reiškia graikiškos kilmės terminas „pandemija“. Jei visus žmones, vadinasi, ir liturgiją – viso krikščioniškojo gyvenimo ir visos Bažnyčios veiklos centrą ir šaltinį. Stengiantis stabdyti koronavirusą uždrausti sambūriai. Prisiartinti arčiau nei per metrą. Paduoti dešinę. Apsikabinti. Pasibučiuoti. Kaukės ne tik pridengia burną. Jos neleidžia matyti veido. Jo išraiškos. Jausmų. Ilgesnis sambūris pavojingas, tad turi būti maksimaliai sutrumpintas. Be giesmių, be meditavimo. Be įprasto ramybės palinkėjimo. Galiausiai Mišios už uždarų durų pasiekiamos internetu, televizija, radiju. Nesinaudojama sakramentalijomis… Tai, kas buvo natūralu ir tiesiog nepakeičiama, staiga tapo neleidžiama. Ką visa tai mums padovanojo?

Galėčiau girtis dideliu žinių bagažu, kaip reikėtų elgtis su vaikais sunkiose situacijose, tačiau kai gyvenimas paliečia mane ir mano vaikus, kai tam tikromis aplinkybėmis savo vaiką turi mylėti iki galo, – viskas pasikeičia...

Gegužės 24 d. minėjome Pasaulinę komunikavimo priemonių dieną. Šiemet popiežius ta proga paskelbė neįprastą žinią, skirtą savitai temai – pasakojimui.

Šiandien, ketvirtadienį po Sekminių (per kurias taip pat šventėme Bažnyčios gimtadienį), švenčiame mūsų Viešpats Jėzaus Kristaus, Aukščiausiojo ir Amžinojo Kunigo šventę. Ta proga dalijamės diakono Beno Ulevičiaus tekstu iš naujausiojo Artumos numerio apie kunigystę – jeigu turime Vienintelį Kunigą per amžius – Kristų, tai kodėl dar katalikai šventina kai kuriuos vyrus kunigais?

Katalikiškos televizijos eteryje – interviu su pusamžiu kunigu, apie pandemiją, žinoma. „Krikščionis neturi priežasties ko nors bijoti, priešingai – jis turi daugybę priežasčių būti laimingas!“ – dėsto dvasininkas. Tikra tiesa, tačiau kažkodėl jo užtikrintumas neįtikina. Karantino nuovargis ir ateities nežinomybė siurbia vidines visų jėgas. Sunku rasti žodžių bičiulių šeimai, auginančiai neįgalų pradinuką, kai šie ilgai negalėjo prisišaukti gydytojo berniukui sunegalavus. Kaip guosti gimdyti besirengiančią motiną, kuriai neramu dėl to, kas laukia jos kūdikio?

Pagavau save vieną dieną, kad užplūdo kažkoks keistas liūdesys, nes baigiasi karantinas. Nusprendžiau, kad su tuo liūdesiu reikia pasikalbėti, – ko gero, jis man turi kažką svarbaus pasakyti. Nekalbu apie drąsą ar baimę mirtino viruso pavojuje, ar kokį nors pseudopasitikėjimą Dievu. Karantinas ne tik išmušė mus iš vėžių, pranoko mūsų vaizduotę, bet ir pažadino nematytą kūrybiškumą bei atvirumą.

400 metų jubiliejų mininti Lietuvos jėzuitų provincija – pirmoji, aplankyta jo, kaip naujojo Draugijos generalinio vyresniojo. „Artumos“ skaitytojų vardu t. Adolfo Nicolás prašėme pasidalyti įžvalgomis apie šeimos situaciją šiandienos pasaulyje.