„Kiekvienas iš mūsų turi iš liuoso noro, visiškai savęs išsižadėjęs, pilnai atsiduoti ir pasišvęsti Bažnyčiai. Tame matau branduolį ir esmę mūsų pašaukimo“. Tai viena iš vos keleto pal. Jurgio Matulaičio „Užrašų“ (1910 10 15) vietų, kurios originaliame tekste jo paties ranka pabrauktos. Vadinas – ypatingai svarbios.

Gal atkreipėte dėmesį, kad kartais bažnyčioje pasimeldę Rožinį žmonės sako: „Sukalbėkime poterį Šventojo Tėvo intencija.“ Arba kunigas praneša: „Norintys laimėti atlaidus turi pasimelsti popiežiaus intencija...“ Taigi kas tai?

Gedimino JAUNIAUS – buvusio jėzuitų naujoko ir kunigų seminarijos studento bei aktyvaus katalikų jaunimo veikėjo, o nūnai – gerai žinomo prodiuserio, klausiame: „Ar dar tebeini į bažnyčią, ar jau nebe?“ Atsako: „Nesu antibažnytinis, laikau save kataliku, nors turiu pripažinti, kad tikrai yra buvę ir karštesnių laikotarpių.“ Ir priduria: „Neretai išgyvenu nusivylimo Bažnyčia kaip institucija akimirkų.“ Taigi, Gediminai, kodėl?

Sausį (18–25 d.) meldžiamės už visų į Kristų tikinčių vienybę. Ačiū Dievui ir jo žmonėms už šią jau šimtmetį skaičiuojančią tradiciją, kai esame skatinami susitikti su kitų konfesijų krikščionimis, susipažinti, užmegzti bičiulystę, drauge melstis. Todėl šįkart Artumos cikle apie parapijas kviečiame susipažinti su Vilniaus evangelikų liuteronų, bet ne katalikų parapija. Kuo gyvena liuteronai? Apie tai kalbamės su Vilma SABUTIENE, Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios vyskupo Mindaugo Sabučio žmona.

Bažnyčia – pakrikštytųjų namai. Pastatas gavo vardą nuo bendruomenės, kuri čia renkasi, vardo. Krikščionys čia mokosi ir stiprinasi, kad pajėgtų būti tuo, kuo turi būti. Tačiau nūdien dažnas užsukęs į bažnyčią nežino, kaip čia elgtis – kada galima sėdėti, kada stovėti, o kada reikia klauptis... 

Iš siaubo nustėrę artimieji, vilkeliu besisukantys daiktai, palubėje kybanti vienmarškinė piktojo auka ir susikaupęs, lotynų kalba žodžius beriantis kunigas. Tai – įprasta siaubo filmų apie piktąsias dvasias scena, tačiau kiek joje tiesos?

Kai tamsią lapkričio dieną esi paraginamas parašyti į gruodžio Artumą – „gal apie besibaigiančius, gal apie būsimus metus, gal apie Kalėdas“, – pirmiausia pagalvoji, kad dabar tai jau surašysi viską iš širdies. Juk toje širdyje ne vien nuo lapkričio prieblandų prisikaupę visko, ką norėtum išsakyti apokaliptiškai, gal net piktai. Bet pamaži susigriebi, kad Artuma, šiaip ar taip, krikščioniškas žurnalas, kad pats irgi jautiesi šiek tiek krikščionis, gal net šiek tiek katalikas, o katalikui ir apskritai krikščioniui dera laikytis apaštalo suformuluotų trijų pagrindinių principų.