Nors Žiežmarių Šv. apaštalo Jokūbo parapija Kaišiadorių vyskupijoje gyvuoja jau daugiau nei 500 metų, dabartinė bažnytėlė gerokai jaunesnė. Kaip tik šią vasarą sukanka lygiai 100 metų, kai ji buvo pašventinta.

2024 metų gegužės 16-ąją pas Viešpatį iškeliavo Albina Žiupsnytė. Dailininkė, rašytoja ir kažkada mūsų žurnalo bendradarbė. Artuma turėjo garbės pasipuošti jos kurtu piešiniu – 2015-ųjų rugsėjį. O 2018-aisiais išleidome vieną jos knygą „Drugių karalystė“, sulaukusią net dviejų pakartotų leidimų. Dalinamės ta proga Artumoje skelbtu interviu su Albinute.

Mintimis keliuosi į laiką prieš 10 metų, kai pirmą kartą pati peržengiau kalėjimo slenkstį. Savanoriškai eiti iš laisvės į nelaisvę – joks čia žygdarbis, kai žinai, kad tik kelioms valandoms. Tąkart buvau jauna ambicinga Carito socialinė darbuotoja, trejus metus dirbusi su nukentėjusiais nuo itin sunkių nusikaltimų, ne kartą sakiusi, kad nuteistiesiems reikia padėti, tačiau...

Katalikiškoje tradicijoje Jubiliejus yra didis religinis įvykis. Tai nuodėmių ir bausmės už nuodėmes atleidimo metai, tai susitaikinimo tarp besiginčijančių šalių, atsivertimo ir sakramentinės atgailos, taigi solidarumo, vilties, teisingumo ir įsipareigojimo tarnauti Dievui džiaugsme ir taikoje su savo broliais ir seserimis metai. Jubiliejiniai metai visų pirma yra Kristaus, gyvybės ir malonės nešėjo žmonijai, metai.

Prieš kelerius metus keturių atžalų mama, vaikų ir paauglių psichologė Elena Mickevičienė (42) sužinojo, kad serga vėžiu. Išgirsta diagnozė moters nepalaužė– keturis gydymo ciklus ji paskyrė asmeninėms rekolekcijoms. „Onkologinė liga– Dievo dovana. Viešpačiui už šią patirtį esu labai dėkinga“,– nuoširdžiai sako moteris ir dalijasi mintimis apie tikėjimo svarbą, motinystės kelią, ligos etapą ir šeimą – didįjį savo užnugarį.

Šio mėnesio maldos apima apie 1,5 tūkst. vienuolijų, nuo vadinamųjų klauzūrinių („uždarų“) iki visai veiklių, pasaulietiškai atrodančių vyrų ir moterų sielovadinių tarnysčių. Kaip gražiai suderinti keli gyvenimo atspalviai, žmogiškuosius, sielovadinius, dvasinius išgyvenant bendruomeniškai. Visa jėga ir sielovadinis lankstumas remiasi vyrų ar moterų būreliu bei sąjūdžiu, kuriame ir ugdymas, ir darbas, ir atsakomybė yra bendra, visų įžadais patvirtinta ir susiklausymu vykdoma.

Taigi, mano broliai ir seserys, vadovaukimės tiesos Dvasia. Jei leisimės Jai vadovauti, neabejotinai susiginčysime. Kartais tai bus skaudu. Bus tiesų, su kuriomis nenorėtume susidurti. Tačiau būsime vedami šiek tiek giliau į dieviškosios meilės slėpinį ir patirsime tokį džiaugsmą, kad žmonės mums pavydės, jog esame čia, ir trokš dalyvauti kitoje Sinodo sesijoje!