„Dangiškoji Valdovė, Guodėja, Tiesos Dvasia, visur esanti ir visa pripildanti, malonių lobyne ir gyvybės Davėja, ateik ir įsikurk mumyse, apvalyk mus nuo visokio blogio ir išgelbėk mūsų sielas, o Maloningoji“ (Bizantijos liturgija. Sekminių didieji mišparai).

Kristus yra vyras, tikras vyras, savas. Dievas atsiuntė Jį mums kaip savo Sūnų, tai yra vyrą – ne kaip dukterį, moterį. Tam, kam Jis buvo skirtas, reikėjo vyro, ir tik vyras galėjo tai padaryti. Tik mes jį padarėme belyte būtybe, nusaldinome. Kristus yra tobulas vyras, turintis visas vyrui būtinas savybes – na, ir dar tas, kurias gali turėti tik Dievas, pavyzdžiui, daryti stebuklus.

Šiuolaikinio žmogaus ausiai gana keistai skamba popiežių vardai ir jų numeracija. Šis paprotys nėra tik monarchinis reliktas ir savo kilme siekia gilias istorines ir biblines šaknis.

Kodėl pirmieji krikščionys taip garbino šventųjų kankinių kraują? Kodėl ir šiandien nuoširdžiausiai pagerbiami šventųjų kūnai ir puošniuose relikvijoriuose ant altorių išaukštinamos jų kūnų dalelės?

Jolita (36 m.) ir Aldas (46 m.) NaPro kelionę pradėjo 2014-ųjų lapkritį. Dalydamasi laišku sūnui, Jolita tikisi, kad jų patirtis padės ir kitam stebuklui ateiti į šį pasaulį. Galbūt tai paskatins sutuoktinius savo situaciją visiškai atiduoti Viešpačiui.

Teologijos mokslų daktaras, Ruklos įgulos kapelionas, kunigas egzorcistas Arnoldas VALKAUSKAS, paklaustas, ką reiškia krikščioniui gyventi laisvėje ir kokią įtaką mūsų vidinei laisvei turi Šventoji Dvasia, atsakė, kad mes negalime būti laisvi be Šventosios Dvasios.

Nors krikščionių gyvenime pasninkas ir abstinencija yra įprasti, tačiau, kaip supratau iš pokalbių su saviškiais, nesuprasti... O gaila, nes galėtų tapti vaisinga krikščioniška maldingumo priemone (tik jokiu būdu – ne tikslu!).