Laukiame dar vieno lietuvio paskelbimo palaimintuoju – Šventasis Tėvas šiemet juo paskelbs arkivyskupą Teofilių Matulionį, kankinį, tarnavusį Dievui ir žmonėms visą gyvenimą.

Manykite, kaip norite, bet man atrodo, jog šeimos (ir jos sampratos) krizę visų pirma sukėlė vyro nebuvimas arba tik nominalus jo buvimas šeimoje. Pašlijusi šeimos padėtis tradiciškai yra siejama su ardančia feminizmo ir seksualinės revoliucijos dvasia. Tačiau ir moterų maištas (feminizmas), ir jaunuolių maištas (seksualinė revoliucija) – tai permainos, prasidėjusios nuo pramonės revoliucijos paskatintos socialinio ir ekonominio gyvenimo kaitos, visų pirma palietusios šeimos galvą. Seksualinė revoliucija šiame procese padėjo tašką, galutinai išvaduodama vyrą nuo bet kokios, netgi moralinės pareigos kurti ilgalaikį santykį su moterimi.

Keturis ar penkis kartus teko dalyvauti aštuonių valandų (po dvi su puse valandos kas savaitę) programoje, rengiančioje šv. Komunijos dalytojus pagal Čikagos arkivyskupijos gaires. Kazimierietė ses. Janina Golubickytė tiesiog tauriai ją veda, o baigusieji yra vyskupijos įgaliojami tarnauti per Mišias ir nešti Komuniją ligoniams namuose ar prieglaudose. Viena pamokėlių gairė Komuniją dalijantiems yra ta, jog nedera spręsti apie priimančio(-ios) dvasinę būklę, nes tai jo ar jos sąžinės reikalas. Dalijama tiems, kurie ateina.

„Santuoka yra vyro ir moters sąjunga, vienybė visam gyvenimui, bendrystė dieviškojoje ir žmogiškojoje teisėje.“ Šių žodžių autorius nėra koks nors dabartinis krikdemas, tačiau taip ar panašiai būtų galima išversti III amžiaus pirmoje pusėje gyvenusio romėnų teisininko pagonio Herenijaus Modestino žodžius. Šis apibrėžimas įtrauktas į Digestų rinkinį, kuriame imperatoriaus Justiniano nurodymu teisės normos buvo surinktos ir susistemintos; vėliau jos padarė lemiamą įtaką Vakarų teisei.

Kuris iš mūsų nenorėtų būti tobulas? O kas nenorėtų sukurti tobulos šeimos? Tai mūsų idealas ir dažno pastangų bei maldų turinys... Bet jei paklaustume savęs – o kam man TAI, atsakytume: kad patirčiau kuo daugiau pasitenkinimo dabartiniu savo gyvenimu ir ypač – džiaugsmo. Ar tai susiję dalykai?

„Anksčiau mes galvojome, kur mudu gyvensime, ką mudu pirksime, ką mudu veiksime; dabar gi dažnai iš kito reikalaujama, kad jis gerai uždirbtų, turėtų automobilį, namą. Dingsta bendros kūrybos vizija. Aš būsiu laiminga(s), jei ji(s) atlieps visus mano lūkesčius“, – mąstymo ir santuokos supratimo pokyčius pastebi ir įvardija dr. Nijolė LIOBIKIENĖ, konsultuojanti krizę patiriančias šeimas. Jos klausiame, kokius iššūkius dažniausiai patiria šiuolaikinės šeimos, iš kur jie kyla bei į ką svarbu atkreipti dėmesį, norint sukurti tvirtą šeimą.

Per Pasaulines jaunimo dienas Krokuvoje popiežius Pranciškus susitiko su Lenkijos vyskupais. Susitikimo metu buvo paklaustas, kokių priemonių Bažnyčia turėtų imtis, kad sėkmingai atsilaikytų prieš sekuliarizaciją. Popiežiaus atsakymas buvo netikėtas: „Aš manau, kad šiame labai sekuliarizuotame pasaulyje mums gresia ir kitas pavojus – gnostinis dvasingumas. Dabartinė sekuliarizacija sudaro sąlygas gnostiniam dvasingumui augti. Atsiminkime, kad tai buvo pirmoji erezija Bažnyčios istorijoje – subjektyvus dvasingumas, be Kristaus. Manau, kad rimčiausia sekuliarizacijos sukelta problema yra Kristaus pašalinimas.“