Prinstono (JAV) universiteto profesorius Robertas George’as šių metų katalikų verslo lyderių susirinkime Legatus summit pateikė taiklų palyginimą apie katalikams atėjusį išbandymų metą. Jo teigimu, katalikai ilgai džiaugėsi tuo pačiu pasaulio svetingumu, su kuriuo Jeruzalė pasitiko į ją atvykusį Kristų, tačiau tas laikas baigėsi – katalikams Vakaruose išaušo Penktadienis. Laikas, kai norint „pakelti kryžių ir eiti paskui Kristų“ daug kam tenka ar greitai teks atsisakyti patogumų, statuso, karjeros ir net laisvės.

Pirmiausia vaikams, paskui jaunimui ir net suaugusiesiems reikia pamokymų. Ypač tuomet, kai kyla klausimų dėl tikėjimo ar suabejojama – kodėl reikia rengtis sakramentams? Čia nepakanka pakišti seno klausimų ir atsakymų katekizmėlio ir liepti išmokti atmintinai, – tikina katechetė sesuo Evelina LAVRINOVIČIŪTĖ MVS, kurios ir klausiu: ką iš tiesų reiškia nemokantį pamokyti ir kaip turėtume tai daryti? Kam reikalinga katechezė ir kuo ypatingas katecheto pašaukimas?

Dar nebuvau gimusi, kai Lietuva tapo nepriklausoma, išsvajotoji laisvė man yra duotybė. Buvau maža, kai mirė seneliai, ir nespėjau paprašyti, kad papasakotų apie dienas, kuomet gimė laisva Lietuva. Tačiau paslaptingu būdu atsirandanti meilė Tėvynei gyva mano širdyje! Dėkoju rezistentui, Sąjūdžio dalyviui ir Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarui Algirdui PATACKUI, kuris sutiko lyg anūkei papasakoti istoriją iš pirmų lūpų.

Gavėnia įmanoma tik pasninkaujant... Kitaip liturginė malda būtų melaginga. Joje Bažnyčia kreipiasi į Dievą kaip pasninkaujanti ir Jam savo pasninkavimo vaisius paskirianti šeimyna. Pasninkas ir abstinencija yra krikščionybės gyvenimo būdas. Krikščionys pasninkauja pagal dviejų tūkstantmečių tradiciją, kilusią iš Jėzaus atsakymo į klausimą dėl pasninko. Jis sakė, kad mokiniai pasninkaus, kai Mokytojas bus iš jų atimtas (Mk 2, 18 ir t.), ir priminė, jog kai kurie dalykai neįmanomi kitaip, kaip tik per maldą ir... pasninką (Mt 17, 21)!

Pabraukiau du žodžių visai Bažnyčiai skiemenis norėdama atkreipti Tavo, maloningas skaitytojau, akis į jų kirčiavimą. Kodėl jis toks svarbus šiuo atveju? Ogi dėlei to, kad atsiliepdami visai Bažnyčiai pasakome visai ką kitą, nei derėtų. Ir tai nuskamba prastai – toks atliepas visái niekam vertas, nes yra visái kas kita nei įvardis vìsas.

Tikriausiai nerastume žmogaus, kuris nebūtų patyręs įžeidimo ar įskaudinimo. Kiekvienas jau nuo vaikystės nesunkiai prisimintume situacijas, kai buvome sužeisti kito žmogaus neatsargaus žodžio, neapgalvoto poelgio, o kartais tik žvilgsnio ar veido išraiškos. Liūdniausia, kad nemažai kadaise įsiskaudinusių žmonių net po daugelio metų yra įstrigę savo skausme, lyg įsikalinę jame visą gyvenimą. Kodėl taip nutinka ir ar galime iš to išsivaduoti?

Kažkada seniai girdėjau tokį anekdotą. Pas Fiodorą Šaliapiną atėjo žurnalistas pasiteirauti apie tolesnius dainininko planus. Žurnalistą įsileidęs tarnas pasakė, kad Fiodoro Šaliapino nėra namie. Tada žurnalistas paklausė tarną, ar apie tolesnius planus negalįs papasakoti šis. Tarnas mielai sutiko. „Pirmiausiai važiuosime dainuoti į Paryžiaus operą, tada į Milano La Scalą“... – pradėjo jis. Tuo metu iš gretimo kambario pasigirdo sodrus Šaliapino bosas: „Varyk, varyk, Petia, tik nepamiršk ir manęs drauge pasiimti.“