Prasidėjus vasarai, daugelyje parapijų vyksta atlaidai, savaip sujaukiantys ramaus bei kasdieniško parapijos gyvenimo ritmą: bažnytkaimiai pasipuošia, bobutės gražiausiomis skarelėmis apsigaubia, o vaikai niekaip neatsidžiaugia blizgančia juostele papuoštais ilgais atlaidiniais saldainiais. Smalsuoliai taip pat nenuobodžiauja: nekantriai trypčiodami šventoriuje jie laukia bepasirodančios procesijos, o šiai dėl kokių nors priežasčių neįvykus (pvz., dėl blogo oro), niūriai skuba namo su viena mintimi galvoje – atlaidai neįvyko.

Pažvelgiau šįryt pro langą ir pamačiau liepą, rugpjūtį, jūrą, švelnų smėlį, oriai atrajojančią karvę, valtyje sustingusį žveją, visa savo esybe bylojantį, jog šitokia poza jis sėdės mažų mažiausiai keturias dienas, o tai reiškia daugiau nei savaitgalį, ir tai dar reiškia, kad atėjo atostogų metas. Ir ką gi – visų pirma persmelkė baisus nerimas: ką dabar reiks daryti? Sugrius įprastinis bėgimas keturkampiu: darbas, kitas darbas, parduotuvė, namai.

Žymi amerikiečių rašytoja, katalikėFlannery O’Connor 1955 m. laiške draugei priminė svarbią tiesą: „Panašu, kad nuo Bažnyčios turi kentėti tiek pat, kiek dėl Bažnyčios.“ Skaudu ir nepatogu kalbėti apie žaizdas, patirtas Bažnyčioje dėl jos netobulumo, bet pasikalbėti sutikusi Ugnė (vardas pakeistas) tvirtina, jog kalbėjimas – pagrindinis išgijimo kelias. Šiuo tekstu nesiekiame menkinti Bažnyčios, jos narių ar grupių. Greičiau pažinti ir priimti visą Bažnyčios tikrovę, jautriai išklausyti tuos, kuriuos mūsų netobulumai sužeidė, galiausiai šioje istorijoje galbūt atrasti save ir suvokti, jog „ne man vienam taip“.

Mes, mamos, esame vaikų angelai sargai žemėje, tik dažnai kasdienybėje sukdamosi lyg voverės rate tai pamirštame. O kai stabtelime, susimąstome: kas yra motinystė? Biologinis statusas? Darbas? Kada šis darbas prasideda ir kada pasibaigia? Esame mamos ištisą parą!!! Pirmomis valandomis po vidurnakčio ir auštant. Kai sergame ir kai esame sveikos. Kai turime ūpo ir kai jo neturime. Mes esame mamos.

Žmogaus gyvenime svarbiausia yra santykiai. Kodėl? Todėl, kad žmogiškasis asmuo, sukurtas pagal Dievo atvaizdą, pirmiausia yra santykiškas, o ne autonomiškas, nes nėra pats iš savęs ir sau. Net jei darbus ar savo pasiekimus laikome svarbesniais, mums galiausiai aktualu, kaip kiti ir pirmiausia mums svarbūs žmonės juos vertina, kiek jie kitiems yra reikšmingi ar reikalingi. Žmogui reikia kito žmogaus atsako, ir ne bet kokio – reikia abipusio santykio. Tad ir pakalbėkime apie dvasininkų ir pasauliečių santykius Bažnyčioje, kas opu ypač dabar, kai atsakymas „taip  radom, taip ir paliksim“ jau nebetinka.

Kunigas Laimonas NEDVECKAS jau daugiau kaip dešimtmetį tarnauja mažų parapijų, kaimiškų bendruomenių ganytoju. Šiuo metu jis – Obelių, Kriaunų ir Aleksandravėlės klebonas. Tad šįsyk svečiuojamės ne vienoje parapijoje, bet iš karto trijose. Jų kleboną kalbiname apie kaimo parapijos bendruomenes bei paties šių žmonių ganytojo gyvenimą.

„Visus apimantis“ – tai reiškia graikiškos kilmės terminas „pandemija“. Jei visus žmones, vadinasi, ir liturgiją – viso krikščioniškojo gyvenimo ir visos Bažnyčios veiklos centrą ir šaltinį. Stengiantis stabdyti koronavirusą uždrausti sambūriai. Prisiartinti arčiau nei per metrą. Paduoti dešinę. Apsikabinti. Pasibučiuoti. Kaukės ne tik pridengia burną. Jos neleidžia matyti veido. Jo išraiškos. Jausmų. Ilgesnis sambūris pavojingas, tad turi būti maksimaliai sutrumpintas. Be giesmių, be meditavimo. Be įprasto ramybės palinkėjimo. Galiausiai Mišios už uždarų durų pasiekiamos internetu, televizija, radiju. Nesinaudojama sakramentalijomis… Tai, kas buvo natūralu ir tiesiog nepakeičiama, staiga tapo neleidžiama. Ką visa tai mums padovanojo?