Kokį Bažnyčios balsą girdime, matome karo bei visuomenės krizių akivaizdoje? Apie tai pokalbio pakvietė VDU Katalikų teologijos fakulteto studentų sambūris Logos. Diskusijoje dalyvavo prof. dr. Vytautas Ališauskas – filosofas, kultūros istorikas, buvęs LR ambasadorius prie Šventojo Sosto; Artumos vyriausiasis redaktorius diakonas Darius Chmieliauskas, diskusiją moderavo KTF dekanas diakonas dr. Benas Ulevičius.

Vasario pabaigoje kolektyvinio Putino pradėtos karinės agresijos Ukrainoje propagandinė versija yra dėliojama iš tradicinio rusiškojo imperializmo ir niekur neišnykusio stalinizmo ideologemų šukių, todėl nenuostabu, kad religinis šio karo matmuo, nors ir nėra pirmajame jį supančios viešosios erdvės plane, yra svarbus elementas Maskvos deklaruotame Ukrainos „denacifikacijos“ naratyve. Galima numanyti, kad 1943 m. Stalino sukurtos ir XXI a. pradžioje vėl valdančios grupuotės priedėliu tapusios valstybinės Rusijos Ortodoksų Bažnyčios (toliau ROB) vadovybė, turinti ilgametę bendradarbiavimo su KGB (FSB) patirtį, karinę avantiūrą regi ne vien kaip galimybę atšaukti Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios autokefalijos pripažinimą, bet ir kaip dar vieną istorinio revanšo Romai šansą, dar kartą pamėginant pasukti atgal XVI a. pabaigoje prasidėjusios istorijos ratą.

Tėvas Antanas Saulaitis SJ pristato popiežiaus Pranciškaus maldos intenciją gegužės mėnesiui.

Gegužės intencija: „Melskimės už gyvenimo pilnatvei pašauktus jaunuolius, kad Marija jiems taptų klausymo, gilaus atpažinimo, tikėjimo drąsos ir atsidavimo tarnystei pavyzdžiu.“

Praėjusią savaitę kalbėjausi su kambarioke ir išgirdau save sakant: „Man nesvarbu, kaip pervadins vieną ar kitą žemės centimetrą. Tegu vadina mane nelietuve, nepanevėžiete, nemonika, nesese. Svarbiausia – žmogus. Juk kiekvienas esame vertas nebijoti pareiti į namus. Sakyčiau, išvis nebijoti galvoti apie savo namus. Moteris, vardu Janet Woititz, parašiusi knygą suaugusiems alkoholikų vaikams, aprašė man šleikščiai pažįstamą jauseną – kai po mokyklos delsi pareiti namo, nes niekada nežinai, kas juose laukia. Tas baimės jausmas, kurį sąlygoja kitas asmuo. Kitas, priklausomas asmuo. Atiduodu skriestuvą, matlankį ir visus pieštukus žemėlapiams perbraižyti. Tik, suaugęs žmogau, nebeaugink baimės.“ Taip skaudžiai su kambarioke tik kalbėjomės apie karą Ukrainoje. Bet štai du jauni žmonės nepasiliko kalbose, neįstrigo baimėse. Tai žmonės, saugantys mūsų šalies rytojų. Štai Mykolas Kulikauskas, 22 m., religijos pedagogikos studentas, gamtos mokslų mokytojas, ruošiasi būti kariu savanoriu. O Eglė Mockutė, 28 m., tarnybą kariuomenėje pradėjo 2019-ųjų vasarą. Pasikalbėkime, tykiai.

Visą pasaulį sukrėtė karas kaimyninėje Ukrainoje. Kokia katalikų laikysena šios žmonijos tragedijos akivaizdoje? Koks karo šalutinis poveikis žmogui, Bažnyčiai? Ar tikėjimas veda į liudijimą darbais?

Artumos redakciniame pokalbyje susitikome su psichologe, knygų autore, Lietuvos katalikų akademijos akademike prof. Danute Gailiene; su sociologe, dėstytoja ir mūsų talkininke dr. Irena Egle Laumenskaite; su Vilniaus arkivyskupu emeritu kardinolu Audriu Juozu Bačkiu; suLRT TV laidos Išpažinimai vedėja, teologe Viktorija Urbonaite, kuri, prasidėjus karui Ukrainoje, inicijavo ir surengė ekumeninį maldos vakarą, pavadintą Kare nėra netikinčių Lukiškių aikštėje Vilniuje; kalbina Darius Chmieliauskas.

Per šių metų Velykas kardinolas Sigitas TamkevičiusSJ minėjo iškilią kunigiškosios tarnystės 60 metų sukaktį,be to, šįmet plačiai minimas Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos 50-metis. 2022-ieji tapo ypatingi ne tik Bažnyčiai Lietuvoje, visuomenei, bet ir visam pasauliui. Tad ir gražių jubiliejų fone, ir šių dienų kontekste „ Kronikos dvasios“ palaikytojo ir puoselėtojo Artuma paprašė atsakyti į keletą klausimų apie kunigystę ir šiandienos iššūkius. Klausimai ne visai „šventiniai“ – norėjosi, kad jie būtų kuo arčiau mūsų tikrovės, kadangi ir pats tėvas Sigitas niekada nemėgo jubiliejinių pompastikų, o norėdavo juos švęsti taip, kad realiai pasitarnautų šiandienos bei rytdienos gyvenimui.

Šių metų vasario 24 d. Rusijos pradėtas karas prieš Ukrainą sukrėtė visus sveiko proto žmones. Seniai nematyto žiaurumo scenos patvirtino niūrias prognozes, į kurias dar visai neseniai didelė dalis ekspertų klasei priskiriamų žinovų atsainiai numodavo ranka, laikydami jas karščiuojančios vaizduotės padiktuotais „rusofobiniais“ kliedesiais. Savo ruožtu ir aš pats dar vasario viduryje 90 proc. tikrumu maniau, kad Rusija artimiausiu metu nepradės didelio masto karinės invazijos į Ukrainą. 10 proc. tikimybę palikau minčiai, kad iš to bepročio bet ko gali sulaukti. Tada tiesiog netikėjau, jog Rusijos diktatorius gali būti tiek „atsilupęs“ nuo adekvataus tikrovės suvokimo, kad ryžtųsi savižudiškam išpuoliui.