Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, stengiamasi suvaldyti pandemiją skiepijant gyventojus. Tačiau yra žmonių, kurie atsisako skiepytis. Mokslininkai sako, jog didesnė dalis populiacijos turėtų būti paskiepyta, kad apsaugotume tuos, kuriems dėl objektyvių priežasčių to daryti negalima. Popiežius Pranciškus skiepijosi nuo COVID-19 ligos ir kvietė tai daryti dėl bendrojo gėrio. Apie antivakcininį judėjimą kalbamės su LSMU ligoninės Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovu profesoriumi RIMANTU KĖVALU.

Gegužės intencija: „Melskimės, kad atsakingieji už finansus bendradarbiautų su vyriausybėmis reglamentuojant finansų sritį ir apsaugotų piliečius nuo jos keliamų pavojų.“

Susipažinkime su ALEKSANDRU ir SERGEJUMI, jiems vos daugiau nei 20 metų. Vilniaus arkivyskupijos Carito Alternatyvaus mokymosi centrą jaunimui jie atrado prieš 5–7 metus. Į centrą atkeliauja jaunuoliai, kurie, kaip sako centro vadovas, yra „iškritę“ iš švietimo sistemos, o darbinių įgūdžių dar neturi. Jaunuoliai čia mokosi kurti savarankišką gyvenimą, o tai nėra paprasta. Kelionė vienam tikrai atrodo neįveikiama, tad vaikinai dalijasi broliško gyvenimo kartu iššūkiais ir laimėjimais.

Šiemet katalikiškoji Europa prisimena, kad nuo vienuolio jėzuito, kunigo, Bažnyčios mokytojo šv. Petro Kanizijaus (1521–1597) gimimo sukanka nei daugiau, nei mažiau – pusė tūkstančio metų. Jo gimimo data gražiai sutampa su baskų riterio Injigo (Ignaco) Lojolos atgimimu – tais pačiais 1521 metais, sveikdamas po sužeidimo, šis kilmingas baskas pradėjo savo dvasinės piligrimystės kelionę. Ji piligrimą, pasivadinusį Ignacu, galiausiai atvedė į Jėzaus Draugijos įkūrimą, o netrukus prie tuomet dar nedidelio pirmųjų jėzuitų būrelio prisijungė ir pirmasis olandas – dvasines pratybas atlikęs ir pašaukimą pajutęs 22 metų amžiaus Neimegeno miestiečio sūnus, teologijos studentas Petras Kanizijus.

Prieš apžvelgiant enciklikos Fratelli tutti – apie visuotinę brolybę ir socialinę draugystę, antrąją dalį (154 –287), kurioje Pranciškus tęsia dabartinių pasaulio reiškinių analizę iš brolybės perspektyvos, verta pacituoti vieną išraiškingiausių pirmosios dalies skyrių (92): „Žmogiškos egzistencijos dvasinis didumas yra nulemtas meilės. Ji yra matas galutiniam sprendimui: ar žmogaus gyvenimas buvo geras, ar ne (žr. Deus caritas est, 15). Vis dėlto yra tikinčiųjų, kurie mano, kad didumas susideda iš savo ideologijų primetimo kitiems, tiesos gynimo naudojant prievartą, didelės jėgos parodymo. Mes, tikintieji, turime pripažinti štai ką: pirmoje vietoje yra meilė, niekada negalima rizikuoti meile, didžiausias pavojus yra nemylėti (žr. 1 Kor 13, 1–13).“

Žinia apie nėštumą kartais ištinka netikėtai. Atrodytų, pačiu netinkamiausiu metu, į gyvenimą atnešdama ne džiaugsmą, bet baimę ir sumišimą. Jausmams „paėmus viršų“ ir neradus išeities iš sudėtingos situacijos, kartais priimamas dar sunkesnis sprendimas – nutraukti nėštumą. Aborto patirtimi ir keliu iki jo dalijasi moteris, kuri tai išgyveno visai neseniai.

Kovo Artumoje trumpai pasidalijome labai svarbia žinia, kad Lietuvoje vyksta Mišiolo naujojo leidimo parengimo darbai. Bandydami suprasti ypatingą jo reikšmę mūsų vietinei Bažnyčiai, šį kartą nutarėme labiau pasigilinti į Mišiolo prasmę, raidą, istoriją, iššūkius. Tad apie tai Artumos skaitytojams papasakoti paprašėme reikalą gerai išmanančius: LVK Liturgijos komisijos narį arkivyskupą Lionginą VIRBALĄ SJ, sakramentų liturgijos žinovą kunigą ARTŪRĄ KAZLAUSKĄ, ir kunigą biblistą Algirdą AKELAITĮ; pokalbį veda diakonas DARIUS CHMIELIAUSKAS.