Trapistų vienuolis Thomas Mertonas († 1968) kartą rašė, jog „ieškoti Dievo – tai ieškoti tikrovės“. Tačiau mūsų gyvenimas pasaulyje neišvengiamai susiduria su įvairiais pavojais. Yra nemaža rizika, kad širdis apsunks ir praras dvasinį jautrumą, nebesugebės matyti supančios tikrovės. Jeigu nekreipiame dėmesio į dvasinį gyvenimą, jeigu nesame dėmesingi dabarčiai, tai pasaulis, kuriame gyvename, nėra tikras. Gyvenimo rūpesčiai, baimės ir skuba pamažu užgriozdina žmogaus širdį tokiais susidomėjimais, kad domėjimasis Dievo valia paprasčiausiai išnyksta. Tad kur rasti priešnuodį prieš iliuzijų ir simuliakrų (lot. simulacrum – „stabas, šešėlis“) pasaulį?

Kviesdamas į šventumą, Šventasis Tėvas Pranciškus įspėjo katalikus, kad neretai šventumo kaukę užsideda mūsų nuodėmingumas. Popiežius nekalba apie mums įprastas nuodėmes, kurias greitai pasmerkiame savyje, o ypač kituose; atvirkščiai, jis kalba apie ideologijas, kurios „suvedžioja daugelio krikščionių širdis jiems to nė nepastebint“ (GE 35). Jis kalba apie gnosticizmą ir pelagijonybę. Kas tai, kaip tai reiškiasi mūsų dienomis? Apie tai pasikalbėti pakvietėme šeimų konsultantę ir sociologę doc. dr. Nijolę LIOBIKIENĘ, Kauno kunigų seminarijos rektorių kunigą dr. Ramūną NORKŲ, filosofijos dėstytoją ir Aleksoto parapijos ištikimą karitietę doc. dr. Liną ŠULCIENĘ bei Artumos dailininkę, Tikėjimo ir Šviesos bendruomenių Lietuvoje koordinatorę Silviją KNEZEKYTĘ. Pokalbį veda vyr. redaktorius diakonas Darius CHMIELIAUSKAS.

Jei paklausime apie brolius Juškas išprususį ir patriotiškai nusiteikusį inteligentą, šis viena ausimi bus šį bei tą girdėjęs. Kuklesnio išsilavinimo beigi kitkuo besidomintys tautiečiai – vargu. Tuo tarpu Lietuva pagrįstai gali didžiuotis kunigu Antanu ir mokytoju Jonu Juškomis, tikrais savo tautos perlais, įnešusiais svarų indėlį į lietuvybės gaivinimą carinės okupacijos metais, surinkusiais ir išsaugojusiais ateities kartoms dainuojamosios tautosakos lobyną ir iki šiol skleidžiančiais šviesą žmonių atmintyje, iš lūpų į lūpas perduodamuose pasakojimuose.

Kretingos Pranciškonų gimnazijoje mokosi arti tūkstančio mokinių. Šių metų mokyklos prioritetas – orumo, sąžiningumo ir bendrystės puoselėjimas. Kalbamės su gimnazijos direktoriumi broliu Alvydu VIRBALIU OFM.

Mes suvokiame aplinkinį pasaulį, kitus žmones, patys save. Nuo to, ar teisingai, priklauso mūsų gyvenimo kokybė, santykiai su aplinka. Būna, kad žmogus kitų pasiekimus pervertina, o savo sumenkina. Apie tokius žmones sakome, kad jiems būdingas nevisavertiškumo kompleksas. Šie žmonės dažnai kreipiasi psichologinės pagalbos ir tą problemą sėkmingai įveikia.

Su gydytoja misioniere Viktorija ČIRVINSKAITE susitikome Tiberiados bendruomenės namuose Baltriškėse, kur ji atvyko aplankyti brolių ir pailsėti. Pirmą kartą prieš septynerius metus išvykusi į Talimo salą, jau daugiau nei dvejus metus ji gyvena ten nuolat, dovanoja vietiniams savo laiką, žinias, draugystę. Ir, kaip pati sako, pagal Evangelijos pažadą gauna šimteriopai daugiau. Taigi, misijos iš arti.

Švęsdami ypatingąjį Misijų mėnesį, sukluskime – kada liturgija labiausiai prabyla apie mūsų misiją?.. Ite, missa est! Pamenate? Mane tai visą gyvenimą lydi kaip ekskunigo ateistinės knygos pavadinimas su visais iš to kylančiais įvaizdžiais. O vyriausieji katalikai tikriausiai prisimins juos kaip prieš baigiamąjį Mišių palaiminimą tariamus žodžius. Ne vienam (ypač vaikystės ir paauglystės metais) tai būdavo viltingas ženklas, kad Mišios link pabaigos! Apeigos, suformuotos po Tridento Susirinkimo, ilgainiui buvo vis papildomos įvairiomis pridėtinėmis pamaldomis, tad šie žodžiai taip niekad ir nebuvo tikroji Mišių pabaiga. Beje, kai kurių kunigų dėka ir dabar Mišios vis papildomos, tad atrodo, kad pačiomis Mišiomis dar kai kas nepasakoma ir nepadaroma.