Štai keturiasdešimtmetis vyras, dar turįs motiną, ją gerbiantis ir rūpestingai globojantis, kasdien lankantis, kad ir kaip būtų užsiėmęs, praleidžiantis pas ją pusvalandį, draugiškai aptariantis su ja visus reikalus, o po pusvalandžio ją paliekantis iki rytdienos... Tikrai nė viena motina nesumanytų norėti daugiau, belieka tik linkėti, kad visi vyrai būtų tokie.

Šis žmogus prieš pat karą gimė viename iš gražiosios Dzūkijos kaimų. Mokėsi, augo, patyrė našlaičio dalią. Nuo mažumės žinojo, kuo nori būti, tad to ir siekė. Pasiekė. Paskui dirbo ne tik savo tiesioginį darbą, bet ir tai, ką liepė sąžinė, meilė Dievui, žmonėms ir tėvynei. Gyveno milžiniškoje įtampoje, praėjo gulagų mėsmalę, pergyveno visa, ką su žmonėmis darydavo KGB. Nepalūžo. Žmogus, išlaikęs tiesų stuburą, orumą, visas priesaikas, priesakus ir išlikęs nepalaužtas nei tada, juodais sovietiniais laikais, nei dabar, kai ant jo bulvarinė spauda vis dar bando užpilti purvo. Nelimpa!

Natūralu ir normalu, kad žmogus nori gyventi gerai, gražiai ir laimingai. Bet tai, ką laikome gėriu, yra gana reliatyvu, nes mūsų gera savijauta priklauso nuo daugybės aplinkybių. Šiandien norime gyventi ir jaustis geriau nei vakar, lyginamės su kitais žmonėmis ir geidžiame turėti šį tą geresnio ir naujesnio, nei turi mūsų draugai ar kaimynai. Gyvenimas vis greitėja ir reikalauja sugebėti nuolat prisitaikyti prie kintančių aplinkybių. Smagu ko nors siekti, tobulėti, jausti, kad judi į priekį, kol... išsenka jėgos. Nejučia pavargstame, suvokiame, kad netekome dvasios pusiausvyros. O jeigu dar labiau perlenkiame lazdą, už tai sumokame ir sveikatos sutrikimais. Poilsis, fizinis ir ypač dvasinis, įgyja vis didesnę svarbą nūdienos gyvenime.

Neseniai į rankas pakliuvo spalvingas lietuviškas žurnalas, įdomiai, su iliustracijomis rašantis beveik apie viską. Skaitant akys užkliuvo už straipsnio apie evoliuciją: jame kelios eilutės buvo skirtos žmogaus evoliucijos ir katalikybės temai. „Sovietmečiu, – rašė straipsnio autorius, – darvinizmo teorija buvo patogus ramstis komunizmo ideologijai, neigusiai Dievo egzistavimą, <...> kiekvienas pyplys žinojo, kad žmogus yra kilęs iš beždžionės.“ Lietuvai tapus nepriklausoma, deklaravus katalikiškąsias vertybes, iškilo dilema: jei jau esame katalikai, tai turėtume pripažinti, kad žmogų sukūrė Dievas, nes taip parašyta Biblijos Pradžios knygoje. Kaip tada „vertinti evoliucijos teorijas, teigiančias, kad visi šiuolaikiniai organizmai yra siejami bendros kilmės, kad jų įvairovė atsirado dėl milijardus metų trunkančios evoliucijos, o žmogus yra kilęs iš beždžionės“?

Apie Viktorą Emilį Franklį ir jo logoterapiją žino ne visi, nors šis mokslas svarbus kiekvienam iš mūsų, gal išskyrus šventuosius ir žmonijos didžiavyrius. Tyrinėtojai jo biografijoje išskiria keturis ryškius etapus. Pagal juos šiame nedideliame straipsnelyje ir peržvelgsime mokslininko kelią.

Ankstybą Velykų rytą Don Kamilis, išėjęs iš klebonijos, pamatė po pat durimis paristą didžiulį šokoladinį kiaušinį, papuoštą raudono šilko kaspinu. Tikriau sakant, tai buvo milžiniškas kiaušinis, labai panašus į šokoladinį, bet iš tikrųjų tai buvo dviejų šimtų svarų lėktuvinė bomba, kurią, nupjovę sparnelius, nudažė tamsiai ruda spalva.

Virusas ir karantinas daugumą mūsų uždarė namuose. Kai kurie jaučiamės įkalinti, tarsi įkliuvę į spąstus. Nesvarbu, kokio dydžio mūsų namai ir kaip pavyksta darbuotis iš jų, galime dėkingai į viską pažvelgti iš teigiamos pusės.