Apie tai, kas svarbu gyvenantiems Dievo ir žmonių artumoje
Tėvystės žinios ir gebėjimai perduodami iš kartos į kartą. Ryškiausiai įsimename išskirtinius – skausmingus arba džiaugsmingus – įvykius. Bausmes, jų priežastis, pobūdį, trukmę ir pasekmes dažniausiai atsimename kaip vienus skausmingiausių vaikystės patyrimų, deja, linkusius pasikartoti ir kitoje kartoje.
Aktoriaus, didžėjaus, fotografijų #išbalostasgrožis autoriaus, šeimos žmogaus ir tikinčiųjų bendruomenės nario Rimo ŠAPAUSKO pristatyti nereikia – daugelis jį žino iš drąsių pasisakymų bei darbų. Su ne vieną komišką personažą sukūrusiu vyru susitikome pakalbėti apie džiaugsmą ir humoro jausmą krikščionio kasdienybėje.
„Popiežiaus Pranciškaus kalba jaunimui Katedros aikštėje Vilniuje – antra pagal ilgumą jo kalba Lietuvoje, nors visi žino, jog jauniems žmonėms reikia šnekėti kuo trumpiau. Vadinasi, Šventajam Tėvui ji buvo labai svarbi“, – sako kunigas Algirdas AKELAITIS, pradedant aptarti trečiąją Šventojo Tėvo kalbą mūsų krašte. Pokalbyje dalyvauja Monika MIDVERYTĖ, sakiusi liudijimą susitikime su popiežiumi, Domas Antanas RAIŽYS, studentas, Artumos bei įvairių jaunimo iniciatyvų savanoris, ir Margarita VYSKUPAITIENĖ, talkinusi rengiant jaunimo susitikimo su popiežiumi programą, ilgametė Jaunimo centro bei Carito bendradarbė.
Depresija šiandien turbūt yra vienas labiausiai paplitusių žmogaus psichinės sveikatos sutrikimų. Savo aplinkoje nesunkiai rastume nuo to kenčiantį žmogų. Ypač sunku, jei tai artimasis. Norime jam padėti, tačiau kaip?
Šiuo vaizdingu posakiu psichiatrai apibūdina sunkią depresiją. Pats lotyniškas žodis depressio reiškia „nuspausti“, „nugramzdinti“, „prislėgti“. Dabar madinga apie liūdnesnį ar nusiminusį žmogų, lyg tarp kitko, mestelėti: „Turbūt depresija...“ Toli gražu ne kiekvienas liūdesys yra liga. Depresija – tai ypatingas liūdesys, o šią ligą nustato tik gydytojas. Suprantama, visi turėtų įtarti, pastebėti grėsmingus požymius. Apie tai ir pakalbėkime.
Tęskime bandymą geriau išgirsti popiežiaus kalbas Lietuvoje ir šįkart pasigilinkime į Pranciškaus kalbą Aušros Vartuose. Ši kalba yra tarsi tąsa jo minčių, pasakytų prie Prezidentūros, o sykiu ir atsakas į tai, ką Pranciškus išgyveno eidamas gatve Aušros Vartų link, kur jo laukė žmonės, turintys negalią, bei šeimos, įvaikinusios ar globojančios vaikus. Prisilietęs prie šių žmonių Šventasis Tėvas akivaizdžiai atgijo, pradžiugo, nušvito anksčiau nei saulė, kuri pasirodė virš apsiniaukusio Vilniaus jam išvykstant iš Aušros Vartų!
Kiekviena religija pradeda nuo sakymo, ką žmonės turi daryti, kad išsigelbėtų arba pasiektų „apšvietimą“. Krikščionybė neaiškina žmonėms, ką jie turi daryti, bet pradeda nuo to, ką Dievas padarė jiems per Jėzų Kristų. Tuo krikščionybė ir skiriasi nuo kitų religijų: skelbia dovaną, bet ne pareigą; pradeda nuo malonės, bet ne nuo įstatymo.