Sekminės buvo švenčiamos dar iki Šventosios Dvasios nužengimo, tai yra iki krikščionių Sekminių. Jeruzalėje kasmet vykdavo trys šventės – Velykų, Sekminių ir Palapinių. I amžiuje tomis progomis į Jeruzalę suplaukdavo dešimtys tūkstančių žmonių iš Izraelio ir kitų kraštų, kur tik žydai gyveno (plg. Lk 2, 41–45; Apd 2, 5–11). Apie žmones, 33 m. po Kr. atkeliaudavusius į Jeruzalę švęsti Sekminių, rašoma ne tik Biblijoje, bet ir ano meto žydų rašytojo Filono Aleksandriečio raštuose.

Vien žodis gyvybė dažnai sukelia teigiamų emocijų, tai, ką norisi išsaugoti ir branginti. Tačiau būna, kad moteriai pastojus, gal dėl vienatvės ar kitų priežasčių, pasaulis ima griūti, apima panika, baimė, pyktis, gėda, kaltė... Gal ne laiku? Apie krizes, kylančias dėl nėštumo ar jo nutraukimo, ir Krizinio nėštumo centro (KNC) veiklą Valdonė Miliuvienė kalbina šios organizacijos savanorę psichologę dr. Giedre ŠIRVINSKIENE. Taip pat dalijamės keliomis šią krizę įveikusių moterų istorijomis iš KNC po Lietuvą keliaujančios fotoistorijų parodos „Kaip gerai, kad tu gimei“.

„Visi turime unikalią vietą Dievo plane. O tas planas – teikti pasauliui gyvybę“, – įsitikinusi sesuo Benedikta ROLLIN iš Marijos Dangun Ėmimo (arba asumpcionisčių) vienuolijos. Ji dalijasi, kaip vienuolis(-ė) ir kiekvienas iš mūsų gali teikti pasauliui gyvybę.

Prigimtinio asmens orumo sąvoka yra viena kertinių Vakarų civilizacijos ir, plačiau žiūrint, demokratijos, žmogaus teisių teorijos ir praktikos atramų. Tai kartota daugybę kartų, įrašyta aukščiausio lygio susitarimuose.

Dalinamės paskutiniu „Artumoje“ spausdintu interviu su A†A Petru KIMBRIU.

Artėjant Bažnyčioje minimai Visuomenės komunikavimo priemonių dienai, „Artuma“ pakalbino kultūrininką, vertėją, redaktorių, redagavusį ir Biblijos ekumeninio leidimo vertimą, „Naujojo Židinio“ steigėją ir pirmąjį vyriausiąjį redaktorių Petrą KIMBRĮ, nuo sovietmečio bendradarbiavusį pogrindžio žiniasklaidoje, nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje tebesidarbuojantį įvairiuose krikščioniškosios kultūros skleidimo baruose. Kalbinome, viena vertus, žiniasklaidos profesionalą, bet svarbiausia, turtingos gyvenimiškos patirties turintį krikščionį, kaip ir daugelis mūsų, veikiantį medijų apsuptyje ir šioje dabartyje liudijantį savo tikėjimą.

Kunigas Vladas Mironas – ne tik signataras, bet ir itin aktyvus visuomenininkas, šalies ministras pirmininkas, diplomatas, kultūrininkas. Tačiau jo gyvenimas, kaip ir daugelio kitų signatarų, baigėsi tragiškai.

Mūsų aplinkoje nemažai gerų žmonių yra linkę duoti kitiems, dalytis. Tačiau kai kurie šią nuostatą suvokia kaip atgyveną. Jų manymu, tarp žmonių vyksta kasdienė kova dėl asmeninio išlikimo, tegul ne tiek biologiniu, kiek socialiniu atžvilgiu, tad pagelbėti kitiems yra neprotinga. Kuris iš tų požiūrių yra teisingesnis?