Per Paskutinę vakarienę Jėzus meldėsi: „Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“ (Jn 17, 21). Bažnyčios visada meldėsi už Kristaus mokinių vienybę. Bet atskirai.

Įsikūnijimo žinia skelbia, jog neregimasis Dievas įžengė į regimąjį pasaulį, kad mes, kurie esame susieti su šiuo pasauliu, galėtume Jį atpažinti, suprasti ir pamilti. Per Jėzų Kristų Dievas iš tiesų tapo mums pasiekiamas, be to, mums buvo dovanotas pats dieviškasis Jo gyvenimas mūsų lygmeniu (plg. 2 Pt 1, 4).

Vatikano monetų kalykla, popiežiaus atvaizdą įamžinusi euruose, turėjo prisitaikyti prie Pranciškaus pageidavimo jo nebevaizduoti. Tačiau kai Amazonijos Obidoso (Brazilija) vyskupas lapkritį pranešė apie statomą ligoninę-laivą vardu „Papa Francisco“, susigraudino. Tai ryškus žingsnelis į 2019 m. spalį vyksiantį neeilinį Vyskupų sinodą „Amazonija: nauji Bažnyčios ir darnios ekologijos keliai“. Štai keletas pavyzdžių apie Amazonijos ir kitų čiabuvių teises, pastangas ir kovas.

Gruodžio ir metų pabaiga pakvies mus išgyventi Dievo tapimo žmogumi slėpinį. Tai – viena didžiausių (po Velykų) Bažnyčios iškilmių. Ta proga visame krikščioniškos kultūros pasaulyje bažnyčiose, aikštėse, įstaigose, namuose įrengiamos prakartėlės, puošiamos Kalėdų eglės, sėdama valgyti Kūčių vakarienės.

Kiti tą neapčiuopiamą ir nematomą tarsi vaiduoklis savybę vadina sąžine. Bet pabandyk tu ją palytėti, apžiūrėti, cha!, ar pamatyti! Rezultatas bus padaugintas iš nulio. Nepaisant to, daugelis naivuolių teigia, jog sąžinę kiekvienas turi. Kurgi ne! Aš, pavyzdžiui, turiu, bet geriau neturėčiau. Kas čia gero, kai tave ima ėsti baisiau už sieros rūgštį?

Sąžinė yra Dievo balsas žmoguje, sukurtame pagal Jo paveikslą ir panašumą. Dievas mums įdiegė tai, ko neturi gyvūnai, – gebėjimą pažvelgti į save tarsi iš šalies, žinoti savo vertę dorovės požiūriu. Žinome, kad sąžinės dovaną turėjo jau pirmieji žmonės – Adomas ir Ieva. Juk padarę nuodėmę jiedu jautė gėdą, kitaip tariant, sąžinės graužatį.

Iškart po generolo Adolfo Ramanausko-Vanago laidotuvių Lietuvos viešojoje erdvėje su nauju įkarščiu prasidėjus jau kone įprastoms niautynėms, išgirdau mintį, jog popiežiaus Pranciškaus vizitas ir tos laidotuvės buvo mums dovanotos, kad mūsų širdys po malonios vasaros pasiruoštų neišvengiamoms šio politinio sezono darganoms.