„Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dangaus Karalystė“ (Mk 10, 14), – sako Jėzus savo mokiniams. O kaip bažnyčia ir šv. Mišios atrodo mažųjų akimis? Dideli aukšti suolai, aplink dažnai surūgę suaugusieji, toli prie altoriaus stovintis kunigas, nuolatinis mamos ar tėčio: „Nekalbėk, nebėgiok, sėdėk ramiai, ššš...“ Gerai, jei gelbėja graži liturginė muzika ar vaizdingi paveikslai, kuriuos galima apžiūrėti, kol suaugusieji meldžiasi, bet tik tyliai, nekomentuojant... Toks vaiko susitikimas su Bažnyčia. Ar mes, katalikai, tikrai jo norime tokio?

Tai lietuvis kankinys, tapęs principingumo ir krikščioniškumo etalonu. Ganytojo, patrioto, humanisto ir dvasinės tvirtybės pavyzdys. 1991 metais pradėta jo beatifikacijos byla.

Žaliakalnyje, Zarasų ir Mažosios darbininkų gatvių sankryžoje nuo tarpukario laikų iki pokario metų veikė vyrų pranciškonų vienuolynas (žmonės juos vadino broliukais pranciškonais) ir atvira pasauliečiams koplyčia, kurioje reguliariai aukotos šv. Mišios, vyko itin gausiai lankomos gegužinės ir birželinės pamaldos. Aplinkiniai gyventojai noriai ėjo švęsti šv. Mišių į šią koplyčią, nors ne taip toli buvo mažoji Prisikėlimo bažnyčia.

„Jaunimas yra mano širdyje, todėl svarbu išgirsti, ko jaunimas tikisi iš Bažnyčios ir kaip Bažnyčia gali tai atliepti“, – tokiais žodžiais popiežius Pranciškus kreipėsi į jaunimą, kviesdamas rengtis pasaulio vyskupų susitikimui – Sinodo asamblėjai tema „Jaunimas, tikėjimas ir pašaukimo įžvelgimas“.

XX amžių popiežius Leonas XIII pradėjo pavesdamas pasaulį ir Bažnyčią Šventajai Dvasiai. Dabar galima drąsiai teigti, kad šiame amžiuje, nepaisant jo nelaimių ir kataklizmų, Šventoji Dvasia atgaivino ir atnaujino krikščioniją. Apie Dievo įkvėptą charizminį atsinaujinimą Artuma kalbina katalikų bendruomenės „Gyvieji akmenys“ koordinatorę Rūtą ŠALAŠEVIČIENĘ.

Sekminės buvo švenčiamos dar iki Šventosios Dvasios nužengimo, tai yra iki krikščionių Sekminių. Jeruzalėje kasmet vykdavo trys šventės – Velykų, Sekminių ir Palapinių. I amžiuje tomis progomis į Jeruzalę suplaukdavo dešimtys tūkstančių žmonių iš Izraelio ir kitų kraštų, kur tik žydai gyveno (plg. Lk 2, 41–45; Apd 2, 5–11). Apie žmones, 33 m. po Kr. atkeliaudavusius į Jeruzalę švęsti Sekminių, rašoma ne tik Biblijoje, bet ir ano meto žydų rašytojo Filono Aleksandriečio raštuose.

Vien žodis gyvybė dažnai sukelia teigiamų emocijų, tai, ką norisi išsaugoti ir branginti. Tačiau būna, kad moteriai pastojus, gal dėl vienatvės ar kitų priežasčių, pasaulis ima griūti, apima panika, baimė, pyktis, gėda, kaltė... Gal ne laiku? Apie krizes, kylančias dėl nėštumo ar jo nutraukimo, ir Krizinio nėštumo centro (KNC) veiklą Valdonė Miliuvienė kalbina šios organizacijos savanorę psichologę dr. Giedre ŠIRVINSKIENE. Taip pat dalijamės keliomis šią krizę įveikusių moterų istorijomis iš KNC po Lietuvą keliaujančios fotoistorijų parodos „Kaip gerai, kad tu gimei“.