Ką reiškia slaugyti ligonį? Prieš akis iškyla daugybė paveikslų ir vaizdinių: gailestingasis samarietis, motina, palinkusi prie sergančio vaiko... Ligonio slaugymas atrodo vienas iš paprasčiausių gailestingumo darbų. Ką reikia daryti? Tiesiog pabūti su sergančiu – galvą paglostyti, vandens paduoti, už rankos palaikyti?

Visi žinome, kad mūsų bažnyčiose yra tabernakuliai (lotyniškai – palapinės). Kai kas net juos laiko svarbiausiais bažnyčių elementais. Tačiau svarbesnis yra altorius – Paskutinės vakarienės stalas, ant kurio sudėta mūsų duona ir taurė vyno Šventosios Dvasios galia ir Jėzaus žodžių jėga tampa Kristaus Kūnu ir Krauju. Susibūrusi aplink altorių Dievo Šeima yra kviečiama valgyti. Bet ne visi valgo. Kai kurie nenori, kai kurie negali. Todėl ir yra tabernakuliai. Kad galėtume nesuvalgytą Duoną saugiai laikyti tiems, kurie dabar jos nevalgė.

Ten turėjau tokią didybės patirtį, viskas atrodė taip šventa, tyra. Verkiau ne savo balsu supratęs, kad neįmanoma pasilikti, kad ir kaip noriu, – savo pašaukimo istoriją Artumos skaitytojams pasakoja kun. Bernardas Mindaugas VERBICKAS OP. Kur tą kartą brolis negalėjo pasilikti ir kaip toji neeilinė patirtis vėliau atvedė į Dominikonų vienuolyną? Beje, šis interviu ne tik apie jauno žmogaus klajones ieškant pašaukimo, bet ir apie 800 metų gyvuojančio Dominikonų ordino (tiksliau – Brolių pamokslininkų ordino) tikslus, gyvensenos principus ir šv. Dominyko užmojį kuriant vienuoliją.

Paprastai laikomasi nuomonės, kad istorines knygas kur kas lengviau rašyti iš tolimesnės perspektyvos, nes laikas išryškina istorinių įvykių slinktį, o tyrinėtojui belieka sąžiningai atlikti faktų interpretaciją, be to, dalis archyvų savo paslaptis tyrinėtojams atveria tik po penkiasdešimties metų... Visai kitaip yra su įvykiais, kurių liudininkais esame, o iš tiesų – juose dalyvaujame. Būtent šio darbo ėmėsi prof. dr. Paulius Subačius, monografijos Dvidešimt penkeri religinės laisvės metai, 1988–2013: krikščionys Lietuvos visuomenėje po atgimimo (Lietuvių katalikų mokslo akademija, VšĮ „Naujasis Židinys-Aidai“, 2015) autorius, todėl apimtimi ir svoriu išsiskiriantis dvitomis veikalas galėtų būti apibūdintas kaip Naujausių laikų Katalikų Bažnyčios Lietuvoje istorija.

Šventoji Žemė – kraštas, daug amžių traukiantis piligrimus iš viso pasaulio. Krikščionys čia gali pamatyti vietas, kuriomis vaikščiojo Viešpats, geriau suprasti Šventąjį Raštą ir Jėzaus naudotus palyginimus, susipažinti su religija ir kultūra, kuri ugdė ir Kristų. Apie šabą – vieną iš svarbiausių žydų tikėjimo ir kultūros švenčių – pasakoja VDU Socialinio darbo katedros lektorė doc. dr. Nijolė LIOBIKIENĖ, kaip piligrimė keliavusi į Šventąją Žemę.

Bažnyčia niekada neužmiršo, jog Dievo gailestingumas turi reikštis ne vien dvasiškai, bet ir kūniškai – tarp septynių gerų darbų kūnui, nebesusimąstydami apie jo prasmę, ir šiandien minime „keleivį priglausti“, – o juk jis atkeliauja pas mus iš tolimų laikų, kai žmonės pradėjo leistis į piligrimines keliones.

Tęsiame straipsnių ciklą, kurį įkvėpė neseniai Caritas rūpesčiu Kaune surengta konferencija, skirta vienyti kovai prieš prekybą žmonėmis. Apie tai birželio Artumoje kalbinome LR Aukščiausiojo Teismo teisėją Aurelijų GUTAUSKĄ. Pokalbio metu kilo klausimas: kaip bylos nagrinėjimo laikotarpiu ir po jo užtikrinti fizinę apsaugą aukų, proceso metu ne tik patiriančių pakartotinę traumą, bet ir priverstų susitikti su keršto norinčiais skriaudėjais? Iš to kyla baimė liudyti, ir jei auka procese palūžta, išsigąsta ar pakeičia parodymus – ikiteisminį tyrimą organizuojančių prokurorų rankos surišamos. Nusikaltėlio gali ir nepavykti nuteisti.

Kartais viduje tikiu, kad nusikaltimas įvyko, tačiau trūksta parodymų, – dalijasi Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorė Gabija VEČERINSKIENĖ, pasakojanti Artumai, kaip prostitucija ir kitos žmonių išnaudojimo formos, kurios dar neseniai būtų buvusios pavadintos savanorišku pasirinkimu, tampa gudriai organizuotu nusikaltimu. Tai prekyba žmonėmis: čia įdarbinami ne savanoriai, bet aukos, manipuliuojama jų laisve ir padėtimi.