Tai tegul malda su Dievo Žodžiu tampa vieta, kur pats Kristus maitina mūsų gyvenimą ir stiprina viltį, taip reikalingą kiekvienai bendruomenei. Iš šio Gyvojo Žodžio semkimės jėgos keliauti su Bažnyčia, kurioje meilės brolystė ir susitaikinimo misija būtų nuostabi kasdienė tikrovė.

Kai 2021 metais mus pasiekė žinia, kad popiežius Pranciškus paskelbė apie XVI eilinį vyskupų sinodą – „Dėl sinodinės Bažnyčios: bendrystė, dalyvavimas ir misija“ – sau iš karto pasakiau: „taip“! Viskam, į ką būsime kviečiami šiame procese. Kodėl?..

Keliaudama po Lietuvos parapijas Artuma artėjant Kalėdoms nutarė savo skaitytojus supažindinti su Šventosios Šeimos titulu apdovanota tikinčiųjų bendruomene... 

Šį rytą tai laukiu pirmų aušros ženklų pro mūsų namelio virtuvės langą į rytus – bent ruoželio šviesos ir tuo pačiu vilties po sunkokos nemigo nakties. Toks, atrodo, paprastas noras ir gal užtikrintas, bet vis lyg pavojus, kad kažkas bus kitaip ir arba visai neprašvis, arba tik truputį.

Diletantiški psichologijos mylėtojai neretai pakomentuoja, kad būtinai reikia išimti iš šv. Mišių teksto „Esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas“, nes tai – nesveika. Ar tikrai? Artėjant Kalėdoms, per Adventą vis dar galioja sena tradicija – atlikti išpažintį... Ar vis dar verta?..

Kai dienos sutrumpėja, prisipildo tamsa ir tyla, ateina Adventas ir pakviečia sustoti. Lyg kažkas švelniai paima už rankos ir sako: „Stabtelk... išgirsk... pajausk.“ Ir tada supranti – prasideda laikas, kai visas pasaulis sulėtėja. Ne dėl vėsos, ne dėl tamsos, o dėl laukimo. Tikro, gyvo, žmogiško...

Lapkričio Artumoje pradėjome pasakoti apie 32-jų Ritą, trijų vaikų mamą. Vaikystėje patėvio vyta iš namų, paauglystėje ji pradėjo lauktis, o dvidešimties jau buvo trijų vaikų mama. Kai prieš devynerius metus vyrui „atėmė kojas“, visi rūpesčiai užgulė gležnus jos pečius. Stengėsi, dirbo savęs negailėdama – kas, jei ne ji. Į Caritą kreipėsi tik tada, kai pačios gyvybė pakibo ant plauko...