Sinodas į paviršių iškėlė opias XXI amžiaus Bažnyčios problemas, kurias turime spręsti nieko nelaukdami ir kartu surėmę pečius, sako Krekenavos klebonas kunigas Gediminas Jankūnas. Balandžio 29 – gegužės 2 d. Romoje vykusiame pasauliniame susitikime „Parapijų kunigai dėl Sinodo“ jis atstovavo Lietuvai, o sugrįžęs suskubo su Artumos skaitytojais pasidalinti įžvalgomis.

Gegužės 16–17 d. Lietuvoje lankėsi viena iš Krokuvos Ignaco akademijos Vaiko teisių apsaugos centro įkūrėjų, Popiežiškosios nepilnamečių apsaugos komisijos narė, šios komisijos atstovė Rytų Europai, psichologė-psichoterapeutė dr. Ewa Kusz. Pakviesta dalyvauti Lietuvos Vyskupų Konferencijos plenariniame posėdyje, ji supažindino su tuo, kas įgyvendinta Lenkijoje pagal Popiežiškosios komisijos parengtas nepilnamečių apsaugos gaires, sulaukė daug mūsų ganytojų klausimų, kaip sukurti apsaugos sistemą, kaip sudaryti galimybes aukoms pranešti apie išnaudojimą ir pan.

Ukrainos Caritas-Spes vadovo tėvo Viačeslavo pavardė jau buvo pažįstama iš tarptautinės žiniasklaidos pranešimų, mat kunigas Grynevyč, palotinų ordino vienuolis, šiai Romos katalikų Carito atšakai vadovauja nuo 2019 m. Tikėjausi išvysti prieš akis solidaus amžiaus vadovą – juk tenka vadovauti ne tik milžiniškam daugiau kaip 600 bendradarbių tinklui, bet ir vykdyti didžiulės apimties humanitarinius projektus. Mano pašnekovas pasirodė esąs jaunas mąslių akių kunigas, kurio žvilgsnį tegalima įvardyti dviem žodžiais – karo žvilgsnis. Tad ir pokalbis sukosi ne apie humanitarinės pagalbos projektų statistiką, o kasdienę, nesibaigiančią karo tikrovę – tą, kuri toliau reikalaus kartais nežmoniškos vilties ir tikėjimo Apvaizda...

Besirengiant 2025-ųjų krikščionybės Jubiliejaus metų malonėms, verta prisiminti kitą popiežiaus Pranciškus sumanymą, kuomet paskelbęs ypatingąjį Gailestingumo jubiliejų, jis įvedė dar vieną – gailestingumo misionieriaus – tarnystę Bažnyčioje.

Tikriausiai ši intencija daugumai mūsų labai patirta, kai prieš pustrečių metų priėmėme ukrainiečių į savo namus, į savo tarpą, ir visą tą laiką kitais būdais besirūpindami palaikyti jų drąsą, ryžtą, sveikatą, dvasią. Dalis dar gyvų Lietuvos gyventojų patys patyrė tremtį, emigraciją ir kitus pavojus, turėdami gelbėti savo bei artimųjų sveikatą ir gyvybę.

Ką daryti, kad piktnaudžiavimo aukos taptų mūsų žmogiškojo dėmesio ir tikro sielovadinio rūpesčio centre? Patirtimi dalijasi Šv. Juozapo fondo, skirto padėti nukentėjusiems nuo seksualinio išnaudojimo Lenkijos Bažnyčioje, valdybos pirmininkė bei Katalikų inteligentijos klubo (Klub Inteligencji Katolickiej) viceprezidentė Marta Titaniec. Straipsnis parengtas pagal jos pranešimą, skaitytą šių metų vasario 9 d. Lietuvių katalikų mokslo akademijos ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos surengtoje konferencijoje Piktnaudžiavimas galia Bažnyčioje: atpažinti, apsaugoti, išgyti.

Nors Žiežmarių Šv. apaštalo Jokūbo parapija Kaišiadorių vyskupijoje gyvuoja jau daugiau nei 500 metų, dabartinė bažnytėlė gerokai jaunesnė. Kaip tik šią vasarą sukanka lygiai 100 metų, kai ji buvo pašventinta.