Penkių vaikų trečios kartos šeima iš JAV pirmą kartą lanko Lietuvą. Nežinia, ką jausti, stebėti, patirti ir manyti nepatirtoje senelių šalyje. Dairosi prie Neries, muziejaus, katedros. Jauniausias pažvelgia aukštyn, atpažįsta kalne Gedimino pilies bokštą ir sako: „Gerai, galime čia likti.“ Atsiminė šimtą kartų nuotraukose bei piešiniuose, kartais ir iš molio ar popieriaus pastatytuose vaizduose matęs kažką svarbaus ir savo. Jis atmena.

Tikriausiai daugybė mūsų Kūčių vakarą stebėjo transliaciją iš Vatikano, kai ratukuose sėdintis popiežius Pranciškus atvėrė Šventojo Petro bazilikos Vatikane duris ir pirmas pro jas įriedėjo. Taip prasidėjo 2025 m. Jubiliejus, pavadintas Vilties piligrimai. Tad kokia šių šventųjų durų istorija ir prasmė?

Žodžiai „būti“ ir „tapti“ yra tarsi broliai ir seserys. Ir vis dėlto būti yra toks galingas žodis, kad šalia jo tapimas atrodo kaip nykštukas. Tapti ligoniu nėra didelis menas. Tačiau būti ligoniu yra sunkus darbas. Sergantis žmogus gali būti menininkas. Tačiau kartėlis ir liūdesys taip pat gali būti ligos pasekmės.

Kiek stiprybės turi žmogus, kuris sudėtingiausiomis aplinkybėmis nenustoja viltis. Tokios mintys lydėjo lankant Carito pagalbos vietas Žytomyre. Prieš trejus metus prasidėjus plataus masto agresijai prieš Ukrainą, per šį miestą ir apylinkes judėjo didžiuliai migracijos srautai.

Kaip ugdant vaiką reikia daug mažų žingsnelių, taip bažnytinių pašaukimų reikalu tikimasi bendruomenėse rūpestingai ugdyti būsimas vadoves, ateities vedėjus, palaikyti gerus norus ir pagrįstas viltis. Bendruomenė stengiasi, kad, kintant kultūrai, gyvenimo sąlygoms, krikščionys turėtų visokį palaikymą, reikalingą krikščioniškai gyventi, dalyvauti, tarnauti ir švęsti.

„Tačiau tą naktį nieko nesugavo“. Kiekvienas iš šių Prisikėlimo pasirodymų prasideda tamsoje. Marijos Magdalietės tamsa buvo jos nežinojimas, kad Viešpats prisikėlė. Tačiau Jis ten jos laukia. Užrakintame kambaryje esančių mokinių tamsa buvo baimė. Kristus prisikėlė Velykų sekmadienį nugalėdamas naktį, bet kartkartėmis vėl atsiduriame tamsoje. Karo tamsoje, seksualinio piktnaudžiavimo krizėje ir pan.

Ką tik grįžau palydėjusi keletą žmonių palaimintojo Jurgio Matulaičio muziejuje. Ten, ekspozicijos centre – tėvo Jurgio kojos ir rankos įtvarai. Visi, kas yra buvę, matė. Stabtelėjau šiandien prie jų ir supratau: mums visiems – ir mačiusiems, ir nemačiusiems – šiemet būtina juos pamatyti. Gal reikia net paliesti šaltą metalą ir grubią odą... Kad tikrai išgirstume Matulaičio žodį.