Evangelijoje pagal Matą (22, 37–40) Jėzus, atsakydamas į klausimą apie didžiausią Dievo Įsakymą, sujungia du į vieną: pirmąjį Didįjį įsakymą „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu“ ir antrąjį, panašų į jį – „Mylėk savo artimą kaip save patį“, sakydamas, kad „šitais dviem remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“. Tuo Jis suteikia artimo meilei kitą turinį... O tai reiškia ir savęs meilei, tarsi primindamas mums, kad reikia pirmiausia save mylėti. Tad kas gi tas mano artimas Jėzaus akimis?

Senėjimu galime pavadinti laiką, kai vis mažiau galiu ir daugiau negaliu... Tačiau šis procesas yra didelė dovana žmogui, galinti atnešti gausių vaisių visiems.

„Mano drąsa atsiliepti į pašaukimą kyla iš to, kad esu mylimas!“ – sako kunigas Linas Braukyla, vienas iš keturių diakonų, kuriems šį balandį Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas suteikė kunigystės šventimus. Tad Vilniaus Šv. Kryžiaus (Kalvarijų) bažnyčios parapijietė Inesa Vaitkūnaitė jaunąjį vikarą kalbina apie jo džiaugsmus, pašaukimą, kunigystę ir... skausmus: „Mane gniuždo, kai kunigams klijuojama pedofilo etiketė“, – atvirai pripažįsta jis.

Koks galėtų ir turėtų būti mūsų poilsis, kad atsigaivintume, sustiprintume ne tik kūną, bet ir tikėjimą, atrastume gyvenimo džiaugsmą? Palaimintasis Jurgis Matulaitis turi mums ką pasakyti.

Prieš tris dešimtmečius ir kiek anksčiau visas pasaulis girdėjo apie mus ir galėjo klausytis Lietuvos „dainuojančios permainos, revoliucijos“ dainų, Atgimimo arba Laisvės dainos, o mes, vyresni, prisimename patys be perstojo dainavę pėsti ir raiti, keliese ir minioje. Įgimtasis dainingumas šią vasarą sužydės šimtmetį švenčiančioje Dainų šventėje visa eile renginių ir turbūt pačiu gausiausiu – vaikų bei jaunimo ir suaugusiųjų chorais.

„Visi tikintieji buvo vienos širdies ir vienos sielos. <...> Tarp jų nebuvo vargšų“ (Apd 4, 32–34).

Pirmiausia, kai mėginame keistis, turime įsižiūrėti, įsiklausyti ir įsigilinti į esamą tikrovę. Būtinas pirmasis pasirengimo žingsnis įžvalgios maldos kelyje yra šis: išlaisvinti savo protą, jį atverti, ištuštinti. Ištuštinti nuo mūsų išankstinių nuostatų, stereotipų, papročių, priklausomybių ir „netvarkingų polinkių“. Tada turime išeiti iš savo namų it Abraomas, tikėjimo tėvas, – drąsiai ir nuolankiai.