Iš netobulų šeimų vis tiek sklinda geroji žinia – džiaugsmas pasauliui! Apie tai mąstau prisimindama devintąjį Pasaulio šeimų susitikimą, vykusį Dubline rugpjūčio mėnesį. Katalikų Bažnyčia kas trejus metus organizuoja milžiniško dydžio penkių dienų renginius šeimoms. Tris dienas vyksta kongresas, jame įvairių sričių pasaulinio lygio specialistai kalba šeimos klausimais.

Kai dabar štai sėdu rašyti Artumai, Šventasis Tėvas Pranciškus dar tebėra visai netoli, Taline. Vos šį rytą išlydėjome jį iš Vilniaus. Kita vertus, nuo to meto, kai buvo išrinktas popiežiumi, bent mano aplinkoje jis niekad toli ir nebuvo. Kad ir kaip dažnai būtume pasinėrę į mūsų kasdienius reikalus, bičiulystes ir vaidus, vis tiek juk suvokiame, kad esame Visuotinės Bažnyčios nariai, kuriems turėtų rūpėti ir tai, kas dedasi už mūsų ankšto kiemelio tvoros.

Atsitiktinumų nebūna? Jei ne tas romietis taksistas, vidurnaktį vežęs į Fiumicino oro uostą, gal būčiau visai kitaip išgirdusi popiežių, keturias dienas viešėjusį pas mus – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. „Nemalonu sakyti, tačiau pripažinkime – karas visiems atneša naudos“, – sausai dėstė neseniai į pensiją išėjęs profesionalus karo meno žinovas. Nuščiūvu. „Ar kaina ne pernelyg didelė? – klausiu, atsiliepdama į išvardytą ‘naudos’ sąrašą. – Ir įdomu, kaip krikščioniui sekasi visa tai suderinti savo sąžinėje?“

Daugelis pastebėjo, kaip intensyvios vizito programos nuvargintas popiežius naujai nušvisdavo ir susijaudindavo, būdamas arti žmonių. Šypsena patikimai liudijo: jis atvyko susitikti su kiekvienu! Todėl skubėjome fiksuoti akimirkos džiaugsmo ir jaudulio – klausėme, kaip kiekvienas išgirdo šį popiežiaus kvietimą, kokias skirtingas gyvenimo istorijas su savimi atsinešė, už ką dėkojo širdies slaptoje.

Gyvenime vis girdime vieną ar kitą asmenį apibūdinant kaip charizmatišką asmenybę. Žiniasklaida neretai charizmatišku pavadina popiežių Pranciškų. Daugelis, net ne visai tiksliai suprasdami, nujaučia, kad taip apibūdinamas asmuo yra kažkuo išskirtinis. Ir iš tiesų kartais susiduriame su ypatingais žmonėmis, kurie mus sužavi ir patraukia. Kodėl taip yra ir kokios psichologinės savybės būdingos tokiam žmogui?

Dažnai mums atrodo, kad ekologija neturi nieko bendro su tikėjimu. Ogi ne! Popiežius Pranciškus savo enciklikoje Laudato si’ paprastai ir aiškiai mums primena, kad tas pats Kūrėjas sukūrė ir žmones, ir gamtą. Dievas rūpinasi ir žvirbliais, ir laukų lelijomis; tai kaip mes, sekdami Jėzų, galime nesirūpinti gamta?

Romos popiežius ne tik pamokslauja, bet ir skelbia katechezes, leidžia enciklikas, paraginimus, laiškus, kurie priderina Dievo žodį, Bažnyčios Tradiciją ir mokymą prie šiandienio tikinčiųjų gyvenimo, atliepia į šiuolaikinio pasaulio iššūkius. Nors popiežiaus Pranciškaus pontifikatas pasižymi labiau pastoraciniu nei teologiniu stiliumi, tačiau per penkerius tarnystės metus Šventasis Tėvas jau sukaupė solidžią „bibliografiją“.