Kiekvienas vyresnis žmogus turi ką papasakoti apie praėjusias dienas. Atsiminimai, dienoraščių rinkiniai užtvindę knygynų lentynas ar laukia nesulaukia leidėjų. Vis dėlto dauguma tokios literatūros įdomi tik giminaičiams. Dialogo su kard. Audriu Juozu Bačkiu (Taip, laimingas. Kardinolą Audrį Juozą Bačkį kalbina Antanas Gailius. Naujasis Židinys-Aidai, 2016) keliamas smalsulys toli peržengia „tiesiogiai suinteresuotų“ – kunigų, bendradarbių – ratą.

Drąsos tema ypač dera švenčiant ir išgyvenant Velykų įvykį, nes tai – ne Jėzaus praeities, bet kiekvieno krikščionio dabarties įvykis. Kristaus prisikėlimas neatsiejamas nuo jo atmetimo, kankinimo, nužudymo. Velykos – ne prisikėlimo, bet kančios, mirties ir prisikėlimo šventė. Ji švenčiama ne sekmadienį, bet Didįjį tridienį – ketvirtadienį, penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį. Apie prisikėlimo triumfą nieko neišmano tas, kuris nesuprato kančios ir mirties tragedijos – Jėzaus ir mūsų jame. Iki susitikimo tos pirmosios savaitės dienos vakare su užsirakinusiais iš baimės mokiniais buvo ir Getsemanės sodas, baimės ir nežinios kankynė, pasirinkimo ir apsisprendimo laikas. Iš saldžių paveikslėlių į mus žvelgiantis Jėzus neatspindi vienos svarbiausių jo dorybių. Kas buvo jo elgesio variklis – nuo suradimo šventykloje iki „Atlikta!“ ant kryžiaus? Drąsa. Jis ištikimai liudijo Dievą, nebijantį tapti žmogumi, pasirodyti pažeidžiamas, netgi pralaimintis.

Juk sumanyti mus stiprinti sakramentais irgi reikėjo dieviškos drąsos. Todėl liturgija mums yra drąsos mokykla ir ugdytoja.

Keturiolikos sustojimų Kryžiaus kelias gimė XVII a. Ispanijoje. Tai krikščionio troškimas įvertinti Kristaus kančios pamoką ir jos vaisius. Kaip Jeruzalės gatvėse, kurios mena Jėzaus su kryžiumi žingsnius, taip ir visame pasaulyje, eidami Kryžiaus keliu, krikščionys prisiliečia prie Kristaus kančios ir mirties, kartu išpažindami, kad kančia ir mirtis tokiu būdu Viešpaties buvo nugalėta amžiams.

Prinstono (JAV) universiteto profesorius Robertas George’as šių metų katalikų verslo lyderių susirinkime Legatus summit pateikė taiklų palyginimą apie katalikams atėjusį išbandymų metą. Jo teigimu, katalikai ilgai džiaugėsi tuo pačiu pasaulio svetingumu, su kuriuo Jeruzalė pasitiko į ją atvykusį Kristų, tačiau tas laikas baigėsi – katalikams Vakaruose išaušo Penktadienis. Laikas, kai norint „pakelti kryžių ir eiti paskui Kristų“ daug kam tenka ar greitai teks atsisakyti patogumų, statuso, karjeros ir net laisvės.

Pirmiausia vaikams, paskui jaunimui ir net suaugusiesiems reikia pamokymų. Ypač tuomet, kai kyla klausimų dėl tikėjimo ar suabejojama – kodėl reikia rengtis sakramentams? Čia nepakanka pakišti seno klausimų ir atsakymų katekizmėlio ir liepti išmokti atmintinai, – tikina katechetė sesuo Evelina LAVRINOVIČIŪTĖ MVS, kurios ir klausiu: ką iš tiesų reiškia nemokantį pamokyti ir kaip turėtume tai daryti? Kam reikalinga katechezė ir kuo ypatingas katecheto pašaukimas?

Dar nebuvau gimusi, kai Lietuva tapo nepriklausoma, išsvajotoji laisvė man yra duotybė. Buvau maža, kai mirė seneliai, ir nespėjau paprašyti, kad papasakotų apie dienas, kuomet gimė laisva Lietuva. Tačiau paslaptingu būdu atsirandanti meilė Tėvynei gyva mano širdyje! Dėkoju rezistentui, Sąjūdžio dalyviui ir Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarui Algirdui PATACKUI, kuris sutiko lyg anūkei papasakoti istoriją iš pirmų lūpų.

Gavėnia įmanoma tik pasninkaujant... Kitaip liturginė malda būtų melaginga. Joje Bažnyčia kreipiasi į Dievą kaip pasninkaujanti ir Jam savo pasninkavimo vaisius paskirianti šeimyna. Pasninkas ir abstinencija yra krikščionybės gyvenimo būdas. Krikščionys pasninkauja pagal dviejų tūkstantmečių tradiciją, kilusią iš Jėzaus atsakymo į klausimą dėl pasninko. Jis sakė, kad mokiniai pasninkaus, kai Mokytojas bus iš jų atimtas (Mk 2, 18 ir t.), ir priminė, jog kai kurie dalykai neįmanomi kitaip, kaip tik per maldą ir... pasninką (Mt 17, 21)!