Jeigu kūnai yra tai, per ką asmenys susisieja vienas su kitu taip artimai, kad tampa „vienu kūnu“, įgyvendindami Kūrėjo nuo žmogaus sukūrimo skirtą pašaukimą būti laimingiems, kokia yra mergeliškumo (celibato, susilaikymo, skaistumo ar nekaltumo) prasmė? Su šiuo klausimu tęsiame kūno teologijos temą šv. Jono Pauliaus II katechezėse.

Tas klausimas nuolatos grįžta į diskusijų centrą – ne tik katalikiškoje, bet ir visuomeninėje erdvėje, ypač tada, kai į dviprasmišką ar konfliktišką situaciją patenka davę celibato pažadą, – kunigai arba vienuoliai. Kurioziška, bet tokiais atvejais netrūksta sveikinimų. Vieni nuoširdžiai pasidžiaugia, kad koks nors kunigas paliko „Bažnyčios sugalvotą klystkelį“ ir atrado tikrąjį laimės kelią. Kitų mintyse ir žodžiuose daugiau piktdžiugos – esą vėl nesuveikė viduramžiška bažnytinė schema, skirta pinigams kaupti ir „Vatikanui turtėti“.

Šiais laikais net ir daugybė tikinčių žmonių pirma ilgai draugauja, kartais ir gyvena kartu, o tuokiasi kur kas vėliau. Tai tapo norma, nesukeliančia problemų ir Bažnyčią lankančiam žmogui. Tokia pasikeitusi situacija keičia ir svetimavimo supratimą; juk svetimavimas buvo suprantamas kaip santuokinės ištikimybės nesilaikymas. Jei su žmogumi esi drauge jau ilgą laiką, kartu leidi šventes ir atostogas, planuoji drauge kurti gyvenimą, tuomet ėjimas ar net dairymasis į šoną visuomenėje lygiai taip pat laikomas neatleistinu, kaip ir susituokusiems. Taip, dabar daug įvairiausių santykių atmainų: draugystė be romantikos ir seksualinių ryšių, seksas be draugystės ir bendravimo, „neįpareigojantys santykiai“... Visa tai gali būti puikūs nesąžiningo elgesio pateisinimai. Mat iš tiesų, žiūrint iš esmės, romantiškų santykių su žmogumi kūrimas savaime įpareigoja ištikimybei.

Kalbamės su kunigu Severinu HOLOCHERIU OFM, ne tik kauniečiams gerai pažįstamu dvasininku, kuris atsiliepia į skyrybas išgyvenančių žmonių skausmą ir nuoširdžiai jiems tarnauja jau 11 metų kaip dvasios palydovas išsiskyrusiųjų sielovados seminaruose, 17 vakarų kasmet.

Ką reiškia normaliam katalikui „gyventi tiesoje“?! Pasaulyje tiesa yra labai paprasta. Tiesiog „tiesa“ paprastai yra toje pusėje, kur telkiasi pinigai. Pinigai, deja, labai galingi. Turi pinigų – esi nepriklausomas, laisvas, darai, ką nori, esi žmonių apsuptyje. Žmonės tau meilinasi, valdantieji tau keliaklupsčiauja, visi stengiasi įtikti ir patikti. Tik kelių dalykų negali nupirkti, būtent – tiesos ir meilės. O meilė ir tiesa neatskiriamos. Meilė „nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai“ (1 Kor 13, 6). Žmogiškosios būtybės linkusios apsimesti mylinčios ne dėl pinigų, tačiau kaip tik čia pritrūksta tiesos, o be tiesos nebelieka ir meilės.

Šeimos metai jau visai rudenėja ir skleidžiasi nuostabiausiomis spalvomis. Štai dar vienas liudijimas. Jis toks paprastas, kaip paprasta širdis žmogaus, kuriam reikia tiek nedaug, kad būtų laimingas... Po Šilinių atlaidų gaudesio Šiluvos apylinkėse aplankėme MOCKŲ šeimą – ūkininką Saulių, jo mylimą žmoną Danutę ir aštuonis jų vaikus. Į nieką nekeisčiau to saulėlydžio, palydėto šios šeimos namuose, kur, kiek akys aprėpia, – laukai, miškai, dangūs ir visa supanti ramybė, kuriai nekliudo nei vaikų klyksmas, nei gyvulių banda...

Negi ir šie psichoterapijos „banginiai“ potraukį tai pačiai gimčiai laikė sutrikimu? Žinoma, galima šiuos autoritetus nurašyti senovei ar siauram patriarchaliniam mąstymui – vis dėlto tai padaryti šiuolaikinei psichologijai kebloka. Freudas, Adleris ir Jungas teisėtai laikomi gelmių psichologijos atradėjais.

Į labai tolimus laikus nenuklysiu. Tik į tuos, kuriuos dar mena dabartinė vyresnioji karta.

Taigi, didžioji politika. Sako, kad ji – kompromisų menas. Deja, dažniausiai vadinamieji „kompromisai“ esti tiesiog melas ir išdavystė.